Vyro palaikymas
Visą sirgimą vyras buvo mano didžiausia atrama. Dėkinga būsiu amžinai. Bet dabar jo palaikymas ir naktys ligoninėje atmiežtos purvo, kurio iš širdies neišplausi...
Palaikė mane ir kartu važiavo į visus tyrimus. Budėjo per operaciją. Chemoterapijoje būdavo su manimi visas 4 valandas. Skaitydavom knygas, juokaudavom, kiek pajėgėm, kol nuodai lašėdavo į mano kūną.
Jis nuskuto man plaukus. Ir mylėjosi su manimi tą kartą, kai sunykusiu kūnu jaučiausi nebesanti moteris.
Dėkojau Dievui už tai, jog nedavė mums vaikų. Seniau jų troškau, o susirgus supratau, kad ne be reikalo jie neatėjo į mūsų šeimą – kokia tragedija būtų mamos liga. Buvome tik dviese. Tokie artimi, jog tapome vieniu.
Anksčiau dar būdavo nesutarimų, skandalų irgi... Susirgus viskas išsigrynino. Mintyse dėkojau ir už tai – liga buvo kaip kaina už patį didžiausią artumą. O tada, kai jau nesitiki nieko blogesnio – smūgis.
Reikėjo atsipalaiduoti
Lankydama ligoninėje kolegė apgailestauja, kad išsiskyrėme su vyru. Kaip tai išsiskyrėme? Na, ji mato vyrą mieste su šviesiaplauke moterimi, tai manė, tarp mūsų jau baigta. Nesupranti jos žodžių ir pasaulis trumpam nustoja suktis...
Paniška baimė pilve ir viltis, kad įvyko nesusipratimas. Bet vyras – žmogus dar su sąžine paklaustas prisipažino... Ašaros, aiškinimaisi ir skaudūs žodžiai. Pripažino mane mylįs kaip šeimos narį, bet per ligą nebematantis manyje moters. Padėsiantis, kiek reikės, toliau slaugysiantis, bet... Bet.
Bet pavargo. Įtampa, liūdesys, ligoninės... Jam reikėjo atsipalaiduoti. Reikėjo moters, su kuria galėtų šnekėtis virš galvų nekabant lašelinėms. Nueiti papietauti. Pasimylėti su sveiku žmogumi. Būti lygiaverčiais...
Nauja pradžia
Ta žinia buvo skaudesnė už ligą. Ligoje turėjau jį ir visą didžiausią palaikymą. O šioje situacijoje nebeturėjau nieko. Norėjau mirti. Sakiau ligai, pasiimk mane jau, priveikei.
Nebenorėjau aš jo slaugaus, nebegalėjau ištverti to gailesčio. Sėdi su žmogumi ir matai, kad jo akys žybsi gavus žinutę. Planuoją, ką veiks išėjęs iš ligoninės. Nenorėjau, negalėjau, ačiū.
Tas skausmas... Jis išskaudėjo, išputojo, buvo apėmęs mane visą. Bet vieną rytą atsikėliau jau žinodama, kad noriu gyventi toliau. Kitaip ir dar nežinau, kaip... Viena. Savarankiškai. Bet į tą gyvenimą kabintis.
Mane visgi kažkas saugo. Nauji tyrimai – jau geresni. Plaukai po truputį atauga... Vis daugiau laiko praleidžiu ne ligoninėje. Ieškau, kuo užsiimti. Kas man patiktų: augalai, piešimas, rašymas? Dar nežinau. Ieškau... Ieškau naujo gyvenimo. O jiedu, žinau, kartu.
Blogo jiems nelinkiu. Sėkmės jiems jų gyvenimuose... O aš iš naujo kursiu savąjį. Juk gavau antrą gyvenimo dovaną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
