Mat labai jautrus žmogus yra. Jo negalima judinti, nes tik jis vienas gyvena sunkiomis psichologinio streso aplinkybėmis. O va, apsisukęs kulnu į kitą pusę jis vėl kitus moko gyventi, nors jų tai absoliučiai neliečia nei per plauko išsišakojimo galiuką. Ir tada vis skamba tie populiarūs savęs pateisinimų TOP:
– „aš tik išreiškiau savo nuomonę“;
– „laisva šalis, ką noriu tą sakau“;
– „išmok priimti kritiką“;
– „nusiimk karūną ir nesikelk čia“.
Sadizmas. Pradėkime nuo nuomonės išreiškimo. Be abejo, socialinės medijos, portalai ir šiaip visa interneto platybių platforma yra nuomonių fabrikas. Vieni į jį ateina dirbti, kiti paspoksoti, treti darbams pavadovauti, ketvirti tiesiog turi polinkį sadizmui (kankinimo aistra, mėgavimasis kitų kančiomis – aut. pastaba).
Ir tai labai rimtas reikalas. Net nieko čia jau paprastai be specialistų pagalbos negali pakeisti. Sutinku, kad be filosofinio pateisinimo sadistams galime priskirti visus tuos TOP pasisakymus. Juk jie bet kurioje situacijoje mėtydami kandžias replikas bando patenkinti savo keistą malonumo polinkį. Bet juk ne visi milijonai Lietuvoje ar milijardai pasaulyje yra sadistai?
Svetima sėkmė. Ar mes mokame ja džiaugtis? Štai, pavyzdys, viena lietuvė pagaliau peržengė save ir pradėjo filmuoti vaizdo įrašus anglų kalba. Gal ta kalba ir su akcentu, ar keliomis gramatinėmis klaidomis, bet jos turinį supranta ne tik Lietuviai, bet ir kitų pažįstami iš kitų šalių. O gal net ir šiaip atsitiktiniai žmonės.
Ir be abejo čia jau pasipila žmonių, kas keisčiausia – dauguma pažįstamų ar ne tariamų draugų komentarai apie jos neidealią anglų kalbą: „Kaip ji iš viso gali su tokia kalba save filmuoti?!“
Sakytumėte: juk jeigu nepatinka, tegul nežiūri? Argi ne taip? Bet, anaiptol, mes taip tik pagalvojame, bet iš tikrųjų vis tiek daugumai knieti žnybti kokį skaudų komentariuką. Kita vertus, o gal pabūti kitokiu ir šįsyk pabandyti palaikyti žmogų? Jam reikėjo tiek laiko, kol pagaliau įsidrąsins kalbėti kita užsienio kalba, o čia jį tik bam ir pradeda „draugai“ su miltais malti. Ech, taip ir miršta talentai, net nepradėję žydėti.
Čia tik mažas pavyzdžio grūdelis. Tas pats vyksta ir su žmonėmis, kurie pradeda savo verslus, bando kurti savo produktą, paslaugas. Socialinėje medijoje įvairiomis formomis jas pristato ir reklamuoja. O tie žmonės, kurie nieko daugiau gyvenime nesiekia, išskyrus tik nustatytomis valandomis ateiti ir išeiti iš darbo – vis muša lazda tuos, kurie siekia savo.
Kolektyvinis pavyzdys. Kai kurie žmonės nori būti visų draugais – į akis šypsosi, o už nugaros stovi jau su pagaląstu peiliu. Bet jeigu kažkas kolektyve nepatinka – prašo drąsiausio žmogaus, kad jis būtų tas atpirkimo ožys ir tiesiai šviesiai iškeltų problemą į paviršių.
Aišku, jis gauna daugiausiai akmenų atgal, bet po to visi patyliukais po vieną prie jo prieina ir giria už drąsą, pritaria iškeltai problemai. Ir netgi rašo privačias žinutes (kad neduok Dieve, kiti nesužinotų, nes juk turi išlikti visiems draugu), kad „tu esi maladiec! Pagaliau taip pasakei! Aš irgi taip galvoju!”.
O galbūt kiekvienam reikėtų pabandyti su peiliu prieš akis atsistoti, o už nugaros šypsotis ir būti pasiruošus pagauti žmogų, jeigu jis kris? Taip, sutinku. To pradžiai būtų jau per daug. Bet galbūt pirmiausiai užtektų parodyti, kur slepiame peilį?
Gynybinė reakcija – ašaros. Keistas paradoksas, bet per atpildo valandą giliai viduje pripažįstama sava kaltė, laikomas pyktis, neapykanta, pagieža (gal ir sadizmas) yra išreiškiama per labai paprastą nervinės sistemos fizinę būseną – ašaras.
Kai žmogus yra puolamas fiziškai – jis instinktyviai ima gintis taip pat fizine išraiška. Na, pavyzdžiui, kai ežį kas bando paimti ar paglostyti, ką jis daro? Išleidžia spyglius.
Panašiai ir su moraliniu priėjimu. Žmogaus nervinė sistema ypatinga tuo, kad jos sąmonė ir pasąmonė krečia įdomius triukus.
Kai vienokia ar kitokia forma bandoma pasakyti apie žmogaus nekorektiškus veiksmus, jis puola gintis manipuliuodamas psichologine išraiška – t.y. sukelia gailestį ir pradeda verkti. Galbūt ir pačiam žmogui sunku suprasti, kodėl jis pradeda lieti ašaras. Tačiau mes taip jau biologiškai sutverti. Savaime suprantama, kad tokioje situacijoje tam tiesos išaiškintojui pasidaro gaila ašarotojo. Tada pamirštama iki tol kaltininko padaryta žala ir situacija nurimsta.
Na ką, šią minutę nervinė sistema išvien veikdama su sąmone atliko savo darbą ir gyvenimas juda toliau. Bet dažniausiai po tokių „užglaistymų ašaromis“ daromos žalos situacija pasikartoja ir tada jau: trukt už vadžių, vėl iš pradžių.
Ką mes galime padaryti, kad ašaros nesustabdytų išdėstyti apie ankstesnes blogas situacijas? Pokalbio pradžioje panaudoti mūsų centrinę nervų sistemą užliūliuojančias kodines frazes: „noriu atvirai pasikalbėti...; aš blogai jaučiuosi kai tu...; mane skaudina kai...; nenoriu gadinti mūsų santykių, bet privalau tau tai išsakyti...; jeigu aš tau svarbus, prašau priimk tai, ką dabar pasakysiu...“
Be abejo, ašaros yra ir kitų būsenų išraiška (išgyvenimai, nostalgija, laimė, meilė, džiaugsmas, liūdesys ir t.t.). Bet čia jau ne apie tai.
Kritika. Ji yra objektyvi tada, kai žmogus, būtent tos srities profesionalas, turi asmeniškos patirties ir be jokiu sadistinių ir kitų -istinių kėsinimų tikrai nuoširdžiai linki žmogui laimės ir nori jam patarti. Juk galbūt ir pats gyvenime yra padaręs didelių klaidų, tad nori tuo pasidalinti? Bet būkime atviri: iš 1000 žmonių, tokių tikrų atsiranda tik kokie 5 tikri kritikai.
Karaliaus karūna. Tęsiant tikrų kritikų temą... Tiesiog įsivaizduokite save tokioje situacijoje ir atsakykite į klausimą: argi ne taip yra? Tas, kas priima tą kritiką, patikėkite, jaučia kai ji yra tikrai nuoširdi. Ir tada ne tik nusiima karūną, bet ir žemai nusilenkia už patariamąjį žodį bei už pečių susikabinę kartu nueina išgerti tauriojo limonado.
Laisva šalis. Atsiprašau, bet jeigu laisva šalis, tai dar nereiškia, kad galima kitiems prie namo durų pridergti ir ramiai nueiti ravėti rūtelių.
Namų darbas – savaitės eksperimentas: bent 3 kartus per dieną užmegzti akių kontaktą su kitu praeiviu ir jam nusišypsojus išpešti iš jo atsaką – šypseną atgal.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
