Straipsnyje viena ponia aprašo savo išgyvenimus dirbant ir gyvenant Vokietijoje. Jai labai reikėjo užsidirbti pinigų. Aš pati taip pat gyvenu ir dirbu Vokietijoje. Per trumpą laiką jau trečioje šeimoje.
Lietuvės išnaudojo neįgalią šeimą
Pirmą kartą atvykus, tai buvo pernai pavasarį, išgyvenau tik tris savaites. Didžiulis stresas padarė savo – pašlijus sveikatai grįžau namo. Slaugiau du žmones: sūnų, gulintį lovoje, bet pilnai mąstantį, ir jo motiną, sergančią senatvine demencija. Tie žmonės paliko labai gerą įspūdį. Niekas nežemino, elgėsi pagarbiai, už viską padėkodavo „Danke Shon“.
Aš turėjau problemą, nemokėjau vokiečių kalbos. Tik tiek, kiek išmokau mokykloje prieš 30 metų. Savo darbą stengiausi atlikti gerai ir buvau įvertinta. Atsiskaitė su kaupu už viską, kelionei gavau 300 eurų, už savaitę po 350 eurų ir dar 60 eurų premiją.
Valgyti galėjau ką tik norėjau, savaitei gaudavau 150 eurų maistui įskaitant visus tris asmenis. Supratau tik tai, kad tais bejėgiais žmonėmis naudojosi apsukrios lietuvaitės. Prieš mane dirbusi lietuvė, gerai mokanti vokiečių kalbą, puikiai gyveno tų žmonių sąskaita.
Jau daug metų tiems žmonėms reikalinga pagalba. Jie tik dviese, neturi nieko daugiau iš artimų giminaičių. Savo akimis mačiau, kaip juos išnaudoja. Tiesą pasakius – žiauru. Taip negalima! Turi rojų, ne gyvenimą, ir visai nesigaili tų žmonių.
Šiuo metu aš jau gyvenu ir dirbu trečioje šeimoje. Antrą kartą atvykus išgyvenau 6 mėnesius. Blogai nebuvo, važiuodama žinojau, kad vykstu dirbti ir tarnauti, o ne pramogauti. Darbo buvo nedaug, gyvenau su 96 metų močiute.
Pagrindinis darbas buvo būti su ja kartu. Arti gyveno dukra, daug padėjo, tačiau kartu ir panervindavo mane. Per mėnesį gaudavau 1000 eurų, nes 600 eurų gudriai pasiliko agentūra. Dirbau įdarbinta legaliai. Tuo buvau patenkinta, pramokau kalbą.
Aišku, savo namų ir artimųjų ilgesys buvo beprotiškas. Grįžusi namo išdalinau skolas. Greitai vėl grįžau į Vokietiją. Dabar jau trečioje šeimoje, bet žeminama nesijaučiau.
Gimtinėje jaučiasi nereikalinga
„Lietuvos ryto“ laikraštį man padovanojo giminaitė. Liepė skaityti aukščiau minėtą straipsnį. Laikraštį atsivežiau į Vokietiją ir perskaičiau istoriją net kelis kartus. Beveik kasdien galvojau, kad reikia parašyti, bet niekaip neprisiruošiau...
Nenustebkite, kad rašau ranka – dar neužsidirbau kompiuteriui. Be to, namuose, kur gyvenu, nėra interneto.
Kodėl mes, lietuvaitės, važiuojame į Vokietiją? Mano manymu, mes Lietuvai nereikalingos. Nebent, kai vyksta rinkimai. Kai savo akimis išvydau, kiek moterų išvažiuoja užsidirbti – pakraupau. Važiuoja jau pensininkės, darbingo amžiaus, net jaunos, palikusios mažus vaikučius močiutėms, dar gaunančioms neįgalumo pensiją. Kelionės metu prisiklausai įvairiausių istorijų. Vienos taip važinėja jau daugiau nei 10 metų, kitos, kaip aš pati, iš didžiulio nusivylimo „mūsų šaunia laisva Lietuvėle“. Išgyvenimui reikalingi pinigai, kurių Lietuvoje įvedus eurą jau nebeliko.
Aš pati visą gyvenimą dirbau, užauginau tris šaunius vaikus. Jie taip pat dirba ir gyvena Lietuvoje. Sūnus bando ūkininkauti. Tiesiog šaunu – už pieno litrą jauna 0,16 euro centų. Reikia dirbti daug ir sunkiai, be to, investuoti pinigų. Už grūdus gauna ašaras, dar klasę padaro prastą. Daugiau tyčiotis nebeįmanoma! Aš 20 metų gyvenau kaime. Po to išvykau į miestą, nes reikėjo senus tėvus prižiūrėti. Patikėkit, trejus metus dirbau be laisvos dienos. O ką jau kalbėti apie atostogas. Esu diplomuota slaugytojo padėjėja. Dirbdavau valstybinėje slaugos įstaigoje. Dar privačiai vaikščiojau į namus, slaugiau senelius. Tėvus jau palaidojusi.
Įvedus eurą buvo neįmanoma išgyventi. Ėmiausi kraštutinumų – susikroviau tašes ir pirmyn į Vokietiją. Nenusivyliau. Ateitis – Vokietija!
Labai pykstu ant savo valstybės, Seimo kiaušingalvių, kurių kitaip negaliu pavadinti. Kiekvienas pretenduoja į savo interesus ir verslą. Sąžiningai dirbantys žmonės Lietuvai nereikalingi. Jiems reikia aferistų.
Lietuvoje kentė darbdavių smurtą
Pasidalinsiu išgyvenimais, patirtais dirbant socialinės globos namuose, kurie pavaldūs ministerijai. Dirbau septynerius metus socialinės darbuotojos pavaduotoja. Vėliau slaugytojo padėjėja.
Trejus metus buvo viskas gerai. Vieną dieną atėjo nauja direktorė ir ėmėsi darbo be tinkamo išsilavinimo (čia pasistengė mūsų miestelio partijos pirmininkė). Prieš tai dirbo kolonėlės operatore.
Globos namuose nebeliko draugiškos atmosferos, pasikeitė beveik pusė darbuotojų. Prasidėjo žeminimas, tyčiojimasis, priekabiavimas. Dvi tos įstaigos darbuotojos taip pat jau gyvena Vokietijoje su šeimomis. Ko gero, negrįš.
Pasiskųsti niekam negali, visi pučia į vieną dūdą. Rašėm skundus į ministeriją, viena neteisėtai atleista iš pareigų kreipėsi į teismą ir po ilgų bylinėjimųsi buvo grąžinta į savo pareigas. Buvo kreiptasi į teismus ir dėl kitų pažeidimų – bet kaip nuo žąsies vanduo. Aš pati dalyvavau teismuose kaip liudininkė. Po to buvo sušauktas susirinkimas, iš kolegų surinkti parašai, aš pripažinta psichiniu ligoniu. Nelaukusi, kol tikrai išprotėsiu, trenkiau prašymą ir išėjau iš darbo.
Kiek žinau, dar ir dabar tęsiasi „žiežulos Lotos“ teroras, tik lietuviškasis. Bet laisvai Lietuvai tai neįdomu. Noriu pasakyti tik tiek, kokį smurtą reikia iškęsti dirbant Lietuvoje, valstybinėje įstaigoje. Ir niekam negali pasiskųsti. Nori dirbti – tylėk. Šios įstaigos negaliu įvardinti, nes ten dirba artimas žmogus.
Po to dar dirbau kitoje įstaigoje beveik penkerius metus. Jaučiausi gerai, mylima ir gerbiama darbuotoja. Direktorė – šauni ir supratinga moteris. Netgi sulaukiau palaikymo kai pasakiau, kad išvažiuoju dirbti į Vokietiją. Palinkėjo sėkmės ir pasakė, kad visada galiu sugrįžti. Džiugu, kad Lietuvoje dar yra gerų žmonių ir vadovų.
Šaunuolės mes, Moterys iš didžiosios raidės. Važiuojam į Vokietiją, uždirbam pinigus ir parvežam juos į Lietuvą. O durneliai Seime džiaugiasi, kad auga ekonomika?!
Sunkus verslas – vieni veža – uždirba, kiti ieško darbo (agentūros) uždirba, mes pačios taip pat uždirbam. Dar sumokam mokesčius Lietuvai. Lietuvoje statomos tik parduotuvės, jokių gamyklų ar fabrikų, kuriuose kadaise dirbo ir uždirbo žmonės. Kaimai tušti, miestai taip pat tuštėja.
Kad gaučiau Lietuvoje normalią algą, tikrai niekur nevažiuočiau ir netarnaučiau. Mano nuomone, ir daugelis moterų liktų namuose su šeimomis ir artimaisiais. Šiuo metu už eurą lito vertės jau nenuperki. Litais uždirbau 1000 litų, eurais tik 350 eurų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
