Laukė kelias valandas
Situcija labai jau žemiška ir skaudžiai reali. Pasibaigus banko galiojimo kortelei į banko padalinį Kaune teko palydėti savo 80-metį tėvelį. Tai, kokias eiles laukiančiųjų ten pamačiau, priminė sovietmetį ir ilgas eiles prie deficitinių bananų, kuriuos „išmetė“.
Aptarnavimas buvo malonus, tačiau didžiąją laukiančiųjų dalį sudarė senoliai su vaikštynėmis, lazdelėmis, kuriuos atlydėjo vaikai, arba garbaus amžiaus senjorai, kurie nepajėgė naudotis elektronine bankininkyste.
Mums pirmasis apsilankymas užėmė „tik“ pusantros valandos, tačiau manau, kad tiems, kurie atėjo po mūsų, turėjo užimti 2,5–3 valandas. Tik išėjusi iš banko supratau, kodėl mūsų senjorai jaučiasi įžeisti ir nevertinami savo pačių šalyje.
Pirmiausia, tai tikriausiai dauguma visų Lietuvos senjorų laiko savo sukauptas pensijas tame pačiame banke. Tuo pačiu bankas įgyja monopolį disponuoti didžiąja dalimi visuomenės pinigų. Kaip žinome, atlyginimai bankų sektoriuje yra vieni didžiausių Lietuvoje ir už visas paslaugas, deja, sumoka klientai.
Labai suprantamas bankų noras sumažinti „prie langelio“ dirbančių darbuotojų skaičių ir priversti klientus naudotis elektronine bankininkyste. Tai daro ir dauguma Skandinavijos bankų. Tačiau kol kas, deja, kaip ir daugelyje kitų sričių, dirbama buldozerio principu.
Valstybė leidžia elgtis nepagarbiai
Pasižiūrėkime, kas gi sudaro didelę dalį Lietuvos visuomenės? Deja, tai pensininkai ir besimokantis jaunimas. Nuoga tiesa yra ta, kad didelė dalis viduriniosios kartos yra išvykusi, taigi, nelabai jau yra, kas galėtų šiems seniems žmonėms padėti susigaudyti painioje elektroninėje bankininkystėje. O ar turėtų?
Kodėl vyresni žmonės negalėtų jaustis orūs ir tvarkyti savo finansinius reikalus patys? Būti atsakingi už savo sukauptus lėšas ir laisvai jomis disponuoti, neprašydami kiekvieną kartą pagalbos iš savo vaikų ir vaikaičių? O ką daryti tolimesniuose kaimuose gyvenantiems senoliams, kuriems dar reikia ir atvažiuoti iki banko padalinio, kad sutvarkytų didesnį ar mažesnį reikalą?
Manau, kad ši situacija neapsiriboja vieno banko požiūriu į savo klientą. Manau, kad tai ir valdžios problema, kuri leidžia bankams šitaip nepagarbiai elgtis su savo klientu. Ir nereikia teisintis, kad bankas yra nepriklausoma institucija. Bankas funkcionuoja tam tikroje valstybėje ir neturi privilegijų, lyginant su kitomis oficialiomis institucijomis.
Tai valdžios užduotis užtikrinti, kad funkcionuojanti Lietuvoje institucija tiektų tas paslaugas, dėl kurių jos ir yra įsteigtos. Nelabai suprantu, kodėl į šią problemą užmerkiamos valdžios akys. Ar tai yra ta šventa karvė, kurios negalima liesti, nes ji gali atsisukti kitu galu? O ką daryti tam milijonui pensininkų, kurie jau nepajėgia žengti koja kojon su moderniosiomis technologijomis ir vienintelis tikras reikalas jiems yra pinigų banknotai jų piniginėse?
Žinau tik viena, kad visi tie, kurie priima šiuos drastiškus sprendimus, taip pat sulauks senatvės. Deja, išmaniosios technologijos tuo metu bus nužengusios taip toli, kad jie taip pat ims nesugebėti jomis naudotis. Na, o vaikų, pabaigusių oksfordus ir harvardus Lietuvoje nebebus. Filipiniečių slaugytojų galimybė jiems padėti bus labai ribota, taigi, nebus ir iš ko labai tikėtis pagalbos šiuo delikačiu reikalu. Deja, to laiko nesulauksiu, o norėčiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
