Ir nusitempė savo keturias drauges link pagrindinės scenos. Trumpam susimąsčiau: gal ji teisi? Gal kitais metais vertėtų čia atvykti kaip žiūrovei? Tačiau tąkart mintys nuplaukė kažkur toli pamačius, koks srautas žmonių, kuriuos reikės patikrinti, ateina...
Ir štai sekmadienio vakarą po paskutinės talkos su kitais savanoriavusiais draugais susėdę iškėlėme tą patį klausimą. Tada nekilo abejonių. Aišku, atsakymą jau turėjau. Panašų turėjo ir ant šieno savanorių būstinėje glaudžiai susėdę žmonės – tikrai dar atvyksim. Ir tikrai kaip savanoriai. Ir būtų gerai vėl atvykti vieniems. Be draugų.
Skamba visiškai absurdiškai? Kas savo noru norėtų važiuoti į muzikos festivalį be draugų ir dar pusę laiko dirbti? O kad jūs žinotumėte, kiek daug privalumų tame galima atrasti.
Įsimintinos draugystės
Esu studentė ir savanorystę išbandyti teko jau ne kartą. Savanoriauti pradėjau būdama keturiolikos gimtajame mieste, miesto šventėje. Dabar galvoju, kodėl to daryti nepradėjau dar anksčiau. Pildydama savanorystės anketas visuomet pabrėžiu, kad labai blogų patirčių savanoriaujant dar niekad neturėjau, o labiausiai šioje veikloje vertinu iš naujo vis atrandamą draugystės džiaugsmą.
Nuo pat pirmosios savanorystės esu užmezgusi begalę pažinčių ir visos jos buvo tikrai ypatingos. Tiek įdomių asmenybių vienoje vietoje turbūt niekada nebūčiau sutikusi. Visus savanorius su šypsena prisimenu. Kiekvienas artimiau pažintas, pats nežinodamas, mane įkvėpė. Tai vis dar vyksta šiandien stebint jų pasiekimus ir augimą iš tolo, per socialinius tinklus. Ne su visais draugystė išliko, bet už kiekvieną be galo džiugu.
Ką jau kalbėti apie nuotaiką, vidinę būseną po tokių festivalių. Kiekvieno jų metu sutikti žmonės kaskart mane įkvepia daryti kažką, ką seniai norėjau, bet nežinia, kodėl nesiryžau. O dar tas nuoširdus meilės žmonėms jausmas, kurio buvo tiek, kad, atrodo, tuoj sprogsiu.
Gavau tiek nuoširdžių apsikabinimų bei šypsenų, iki ašarų prisijuokiau dėl absurdiškai įdegusių veidų ir sulaukiau tiek padėkų ir palaikymo iš pačių festivalio dalyvių. Tokių emocijų eilinę dieną nepasikrausi. O, kad to užtektų bent savaitei ir įprasta rutina visko greit nenutrenktų užmarštin...
Neišsiplečiant dar labiau į dvasinę šios veiklos naudą, kuri, be abejo, ir yra svarbiausia, norisi aptarti savanorystės muzikos festivalyje pliusus bei minusus kiek racionaliau. Taip, pliusus ir minusus, nes tikrai ne visais savanorystės aspektais gali džiaugtis.
Nematė visų atlikėjų
Vienas minusas labai aiškiai išryškėjo jau mano įžangoje. Taip, mes negalėjome pamatyti visų atlikėjų, kuriuos mėgstame. Apmaudu, kad negalėjome pamatyti Sauliaus Prūsaičio, atliekančio dainą „39“ ir šokti kartu su minia. Negalėjome išgirsti koncertuojančios vienos išskirtiniausių balso tembrą turinčių lietuvių – GJAN.
Negalėjome dainuoti kartu su Andriumi Mamontovu „Geltona. Žalia. Raudona“. Gaila, tačiau susitaikius su tuo, kad maksimaliai visko gyvenime niekad neaplankysi, ne taip ir skaudu. Beje, budėdama visus juos girdėjau, nors ir buvau už pusantro kilometro. Taigi akys liūdėjo, tačiau garsai ausis džiugino.
Teko atsakingos užduotys
Savanoriavimas nėra lengvas. Paskaičiavome, kiek valandų išdirbome (oficialiai apie 17-a, tačiau pasiskirstę darbus susitvarkėme gera valanda greičiau) ir supratome, kad visiškai užsidirbome bilietui į festivalį bei vietai kempinge.
Budėti kempinge ar stovėjimo aikštelėje ir prašyti žmonių sutilpti draugiškai į jiems skirtas zonas ne visada buvo maloniausias dalykas. Iš tiesų šie pokalbiai daugeliu atvejų buvo visai nesmagūs. Tačiau mes derybų meną tardamiesi su festivalio žiūrovais tikrai patobulinome. Tikiu, kiekvienas pasidarė savo išvadas.
Dėl šiais metais festivalio organizatorių parūpinto nuostabaus oro savanoriams buvo tam tikrų nepatogumų: nebuvo lengva išstovėti pamainą ant saulės, negalėjome nueiti išsimaudyti ar pavalgyti, kol nebaigėme pamainos. Visi vilkėjome storus marškinėlius ir jautėmės lyg pirtyje. Vis dėlto marškinėliai apsaugojo mus nuo stipraus nudegimo.
Buvo ir nepatogių pamainų. Tokių, kurios truko visą naktį arba prasidėjo ankstyvą rytą. Tačiau ir be tokių pamainų savanoriai miegojo tiek pat mažai kaip ir turėję naktinius budėjimus.
Taip pat teko ir labai atsakingos užduotys, pavyzdžiui, turėjome suteikti pagalbą festivalio lankytojams. Vedėme juos iki medicinos punkto, prižiūrėjome. Teko netgi tikrinti, ar nėra vartojamos narkotinės medžiagos, tamsoje gaudyti sugalvojusius nusižengti taisyklėms.
Spėjo pasimėgauti pramogomis
Pirmas ir didžiausias pliusas man, studentei, buvo tas, jog už atvykimą į festivalį, nakvynę festivalio metu ir visus koncertus man mokėti nereikėjo. Maistas, gėrimai ir dušas pamainos metu arba po pamainos taip pat nieko nekainavo.
Paprastiems festivalio dalyviams už dušą teko susimokėti 3 eurus, o maistas ir gėrimai tikrai buvo nepigūs. Iš stovėjimo aikštelių išvykdami į netoliese esančią parduotuvę dalyviai grįžę turėjo vėl susimokėti 10 eurų.
Viskas, už ką sumokėjau, buvo vanduo bei košės, kurių papildomai valgiau tam, kad likčiau energinga. Jaučiausi puikiai žinodama, jog dėl to, kad esu šiame festivalyje, mano tėvai neišleido nė cento, o aš pati, neįsipareigojusi jokiai darbovietei, užsidirbau savoms pramogoms ir galėjau mėgautis ilgesniu savaitgaliu.
Daugelis mūsų stebėjo visas keturias dienas daugiausia karštyje slankiojančius festivalio žiūrovus (mat ilgai tokiame karštyje nepamiegosi, o ir anksti miegoti festivalyje nenueisi) ir tikrai nesijautė liūdnai, jog negali taip laisvai vaikščioti, kaip jie.
Spėjau visur pabūti ir tuo pasimėgauti (pasideginti, pasimaudyti, atšokti visose naktinėse programose, pasivaikščioti po dvarą), niekas nespėjo atsibosti!
Bendra veikla suvienijo. Susirasti draugų čia buvo nepaprastai lengva. Vos per kelias dienas sugebėjau surasti ne vieną savo mąstymu man artimą žmogų, su daugeliu pasilinksminome bei praėjome kaitros vargus, todėl užmezgėme artimesnes draugystes. Štai po festivalio jau sutarėme kur ir kada susitiksime puodeliui kavos, o gal ir ne tik jam.
Daugumai pamainos buvo išdėstytos taip, jog jei nepamatysi vieno vakaro žvaigždžių pasirodymų, tai pamatysi kito. Neliko nuskriaustųjų ir už tai didelė padėka organizatoriams bei kuratoriams.
Be galo įdomu buvo pamatyti, kaip organizuojami tokio tipo renginiai. Sužinojome, veikia bendravimas tokio dydžio grupėje. Savanorių šiais metais buvo 702 (pernai perpus mažiau – vos 358), tad malonus bendravimas tarpusavyje bei su festivalio dalyviais buvo raktas į sėkmingai įvykusį renginį. Tai buvo gera terpė mokytis iš organizatorių bei koordinatorių.
Užsidirbo ir 630 eurų
Ne paslaptis, jog visi savanoriai turėjo bent vieną pamainą, kurioje jiems teko rinkti šiukšles. Pernai sklandė legenda, kad rinkdamas tarą vienas savanoris sugebėjo užsidirbti 200 eurų, o štai šiais metais rekordas buvo viršytas 3 kartus.
630 eurų už surinktą tarą gavo savanoris, vardu Kamilis. Buvo ir kitų, užsidirbusių nemažas sumas. Savanorė Justina sako surinkusi taros už 160 eurų, o savanoris Vilius, pridavęs 8 maišus depozito, uždirbo 40 eurų. Kaip pastebėjo energingasis koordinatorius Viktoras Jermolovas, reikia mokėti rinkti. Rinkti tik mažas skardines ir žinoti, kada ir kur jų daugiausia.
Tad festivalyje savanoriauti man, priešingai nei atrodė ten besilinksminantiems žiūrovams, labai apsimokėjo. Išvardinti pliusai atstoja minusus.
Savanorystė festivalyje „Granatos Live ‘18“ tapo geriausia savanorystės patirtimi iš visų. Be išimčių. Ir nors neužsidirbau 600 eurų, įgijau neįkainojamų pažinčių ir patirčių, kurias dar ilgai prisiminsiu su šypsena.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
