Socialinė atskirtis akivaizdi ir net kiek šokiruojanti. Socialine gerove besimėgaujantys tautiečiai net nebando ar nenori suprasti tų, kurie tiesiog neturi pajamų kokybiškam maistui ar net nekokybiškam, jei jį pirktų Lietuvos prekybos centruose.
Tokiu atveju turimų šeimos lėšų visam mėnesiui tiesiog neužtektų. Paprasta kaip dukart du – lietuviai ieško kur pigiau, kad pragyventų mėnesį iš lietuviško atlyginimo.
Juk negali visa Lietuvos liaudis dirbti Vilniuje – kur atlyginimai mokami didžiausi, ar visi turėti paklausias specialybes, nes juk kas nors turi grindis biuruose išplauti, darželinukui nosį nušluostyti ir pagaliau parduotuvėje prekes išdėlioti. Ir, o stebukle – tie žmones irgi nori valgyti, nors uždirba mažesnį nei vidutinį atlyginimą arba lietuvišką minimumą.
To Lietuvoje prasimušusiems į aukštesnį socialinį lygį suprasti neužtenka empatijos arba proto. Juk uždarbio dydis nėra proto ar išsilavinimo matas. Tai pasirinkimas veiklos, kuri tave padaro pasiturintį. Kitas asmuo galbūt pasirenka suteikti žinių kitiems, t.y. būti mokytoju, bet nemanau, kad normalioje visuomenėje turėtų vyrauti supratimas, kad tas žmogus sąmoningai pasirinko būti bėdžiumi.
Ar jis turi būti baudžiamas graudžiai mažu atlyginimu? Galbūt už tai, kad iš dalies to asmens dėka kai kurie iš jo mokytų vaikų taps tais sėkmės lydimais, o kai kurie vidutiniokais? Bet tik jo dėka taps kažkuo. Nes kad taptum net vidutinioku, reikalinga pradėti pažinti raides. O kad taptum sėkmės lydimu žmogumi, pirma turi išmokti pridėti du prie dviejų, kad vėliau galėtum skaičiuoti itin didelius skaičius banke.
Žodžiu, Lietuva niekada netaps laimingų žmonių visuomene, kol neįsisąmonins, kad visi žmonės yra svarbūs. Visi, kurie sąžiningai kasdien dirba, turi įpirkti kokybišką ar nekokybišką (čia jau kiekvieno asmeninis reikalas, ką valgo) produkciją Lietuvos parduotuvėje.
Bet ta Lietuvos dalis piliečių, kurie nesuka sau galvos, kiek moka artimiausiame prekybos centre už kasdienį savo maisto prekių krepšelį, net nekelia klausimo, kodėl tiek jo bendrapiliečių gaišta savo brangų laiką ir trenkiasi velniai žino kiek kilometrų dėl „sasyskų“ pakelio. Loginių klausimų jie nelinkę kelti ar ieškoti į juos atsakymo. Jie mieliau išlieja savo tulžį ant tų, kurie yra kaip gyvas priekaištas tiems, kurie gerai „įsitaisę“ Lietuvoje ir kuriems gyvenimas tik gerėja ir ekonomika vis auga ir jie toliau tuo nori šventai tikėti.
Norim Lietuvos su nelaimingais žmonėms ir visur juntama neteisybe bei milžiniška socialine atskirtimi, kur lietuvis negali suprasti kito lietuvio, kad jam neužtenka uždirbtų pinigų maistui? Ar graži Lietuva, kur net pensininkai susikooperuoja nuvažiuoti į kaimyninę šalį pažiūrėti – ar ten tikrai taip viskas pigu?
O ten nuvykę pasijunta kaip devintam dangui, ne dėl to, kad ten skaisčiau šviestų saulė, būtų šilčiau, todėl jų sąnariams maloniau ir labai gražu aplinkui – ne, nes ten iš tiesų yra pigiau nei Lietuvoje. Patikėkite, nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau taip nuoširdžiai ir taip plačiai besišypsančią lietuvę močiutę. Žurnalistas ją rado Suvalkuose.
Man Lietuva taptų gražesnė, kur tokie klausimai net nebūtų keliami. O jei lietuviai ir trauktų kur nors svetur, tai tik dėl sportinio intereso, o ne dėl to, kad taip reikia. Ar kad tiesiog nekenčia savo šalies verslo politikos ir pačios politikos apskritai. Gėda buvo skaityti tautiečių komentarus po straipsniu „Rugsėjo išvakarėse Lenkijoje – lietuvių desantas: šluoja viską iš eilės” – po kai kurių komentarų nemaža dalis bendrapiliečių turėjo pasijusti it srutom apipilti.
Tarsi kokie žemesnės kategorijos žmonės – iš kai kurių pasisakiusių „gastronomų“ susidaro vaizdas, kad tokį maistą, kurį lietuviai ten perka, net lenkų ubagai turbūt tokio nevalgo. Būtent tokį vaizdą galima susidaryti perskaičius dalį „brolių lietuvių“ komentarų. Tarsi kažkurie iš šių dviejų kategorijų žmonių iš kosmoso, ne iš žemės. Darnioje visuomenėje, kurią Lietuvoje kada nors trokštu pajusti esant, neturi būti keliami tokie nereikšmingi klausimai – kodėl ta šeima pirko colą ar dešreles.
Darnioje visuomenėje turėtų kilti nerimas – kad ta šeima negali pragyventi pirkdama sau reikiamus produktus pagal vietos verslininkų ir politikos atstovų nustatytas „žaidimo taisykles“. Kad ir kokį šlamštą tavo manymu valgo tavo tautietis – beje kurioje pasaulio šalyje kas kelintas tavo sutiktas žmogus laiks nuo laiko neišmaukia buteliuko kolos ir nesušlamščia mėsainio? – juk esmė, kad dirbantis žmogus, savaime suprantama, turi gebėti išlaikyti būstą ir uždirbti bent jau maistui.
Savaime suprantama, kad normali socialinė visuomenė, perskaičiusi tokį straipsnį, turėtų reaguoti atitinkamai – ne teisti žmones už tai, ką jie perka, o likti šokiruota fakto, kad kai kas nebeįperka netgi tokio paprasto dalyko kaip maistas. Trokštu tokios visuomenės, kuri neteisia – o užjaučia, ne bukai smerkia – o stengiasi suprasti. Labiau išprususios, vertybine prasme, visuomenės – o ne visuomenės su intelektualais, kurie pamiršo, kas yra elementarus jautrumas kitam.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
