A. Ramanauskas-Vanagas, J. Noreika-Generolas Vėtra... Kas kitas?

Prieš kurį laiką laikraštyje „The New York Time“ buvo publikuotas įžymaus Lietuvos laisvės kovotojo Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvijos Foti straipsnis, kuriame ji teigė, esą senelis dalyvavo žydų žudynėse.

Suterštas ir įžymaus Lietuvos laisvės kovotojo Jono Noreikos-Generolo Vėtros vardas.<br> T. Bauro/lrytas.lt nuotr.
Suterštas ir įžymaus Lietuvos laisvės kovotojo Jono Noreikos-Generolo Vėtros vardas.<br> T. Bauro/lrytas.lt nuotr.
Kaltinimai buvo mesti ir A. Ramanauskui-Vanagui.<br> Lrytas.lt archyvo nuotr.
Kaltinimai buvo mesti ir A. Ramanauskui-Vanagui.<br> Lrytas.lt archyvo nuotr.
Autorius mano, kad laisvės kovotojai juodinami sąmoningai ir tendencingai.<br> Lrytas.lt archyvo nuotr.
Autorius mano, kad laisvės kovotojai juodinami sąmoningai ir tendencingai.<br> Lrytas.lt archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Sep 25, 2018, 2:50 PM, atnaujinta Sep 25, 2018, 2:50 PM

Keisti sutapimai

Šie metai yra ypatingi... Tarsi iš gausybės rago pasipylė šmeižtas prieš laisvės kovotojus. Neseniai skaitėme ponios Vanagaitės ir Titovo išpuolius prieš Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, kurio 100-mečio jubiliejų šiemet pažymime. Ir štai – įžymaus kovotojo kapitono Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkė Silvia Foti, gyvenanti Čikagoje, pareiškė, kad jos senelis buvo „sėdintis už stalo žydšaudys.“

Labai originalus žmonių žudymo būdas. Būtų įdomu sužinoti, kokiais dokumentais remdamasi ji padarė tokią baisią išvadą? Gal sklaidydama okupantų archyvinius „dokumentus,“ kuriuos buvo atvežusi jos mama, ar pati  gavo „medžiagos“,  o gal tai padaryti ją paskatino kiti motyvai, kurių mes nežinome? 

Jos motina – garsi dainininkė, matyt, buvo sukaupusi nemažą šūsnį „dokumentų“ iš sovietinių archyvų, nes ruošėsi rašyti knygą apie  tėvą. Deja, nespėjo, nes 2000 m. mirė. Jau gulėdama mirties patale ji prašė dukros pratęsti jos darbą.  Ir štai jos duktė Silvia „tyrė“ 18 metų, o prabilo  (keistas sutapimas) tik  dabar – po visų kitų išpuolių laisvės kovotojams. 

Kaip ten bebūtų, tačiau efektas buvo stulbinantis. Kremliaus propagandos ruporai ir troliai triumfuoja nerdamiesi iš kailio. Anūkė patvirtino, kad J. Noreika buvo žydšaudys! Gal S. Foti reikia nuvažiuoti į išrinktosios tautos tėvynę ir atsiprašyti už senelio „nuodėmes“? 

Į savo gretas nepriėmė

Kadangi laisvės kovas mačiau nuo pradžios iki pabaigos, per pastaruosius 30 metų esu gerai išstudijavęs laisvės kovų istoriją, teko bendrauti su laisvės kovotojais, jiems padėti, vaikystėje teko girdėti kaimynų kalbas apie tuos kaimynus, kurie dalyvavo žydų šaudyme, esu gerai susipažinęs  su okupantų metodais istorijos „koregavimo“ srityje, tokie sensacingi pareiškimai manęs neįtikina ir nė kiek nestebina.

Ypač turint omeny dabar aktyviai kurstomą informacinį karą. Tikriausia vyresniems žmonėms ne paslaptis, kaip melavo okupantai. Šias   tradicijas sėkmingai tęsia ir sužlugusios blogio imperijos paveldėtojai.

Prasidėjus karui ir mūsų krašte vyko masinės žydų egzekucijos. Ištuštėjo sodybos. Buvo nužudyti žydai, kurie atvažiuodavo į namus pirkti antrinių žaliavų, o Ceikinių miestelyje prekiaudavo skaniomis silkėmis.

Šiose rudųjų okupantų organizuojamose egzekucijose dalyvavo ir kai kurie lietuviai. Šių padarų, nes žmonėmis negaliu jų vadinti,  tikslas buvo vienintelis – prisiplėšti nužudytų žydų aukso ir kito turto, nes vokiečiai jiems leido tai daryti. 

Apie kažkokią kovą už laisvę jie turėjo tokį supratimą, kaip kiaulė apie debesis. Traukiantis vokiečiams visi jie išsidangino į Vakarus, nes žinojo, koks atpildas jų laukia sugrįžus rusams.

Žydų žudynėse dalyvavusių asmenų partizanai į savo tarpą kategoriškai nepriėmė. Tam, kad nekompromituotų kilnaus jų kovos tikslo. Tokie  žmonės, kaip Jonas Noreika,  buvo idealistai. Jų vienintelis tikslas – kova už Tėvynės laisvę. 

Iškankintas ir kruvinas įmestas į kamerą, jis likimo draugams sakė: „Jie gali man akis išlupti, ausis nukirsti, kaulus sulaužyti, bet aš buvau ir būsiu lietuviu. Aš karys, davęs priesaiką Dievui ir Tėvynei, kentėsiu ir mirsiu už tautos laisvę.“

KGB rūsio jis sugebėjo perduoti dukrai Daliai į laisvę jai skirtus testamentinius žodžius: „Tu nežinai, mano meilės kūdiki, kodėl žmonės tokie pikti, kodėl saulėje žiba bombas nešantys plieniniai paukščiai. Tu – kaip baltas balandis ant mano lango – nežinai, bet užaugusi tu viską sužinosi. Laimi tvirtas, laimi  jėga. Atmink, mano meilės kūdiki, jėga yra dvejopa: griaunanti – tai neapykantos jėga, o kurianti jėga – tai meilė.“ (J. Damušienė. Generolui Vėtrai – dėkinga Lietuva, Draugas, 1995 10 26).

1931 metais J. Noreika baigė Kauno karo mokyklą, tačiau tarnavo trumpai, nes 1933 m. pasitraukė į atsargą ir įstojo į Kauno VDU teisės fakultetą, kurį baigė 1938 m. Dar studijuodamas, 1935 m. jis grįžo į kariuomenę.

Po pirmos sovietinės okupacijos, 1940 m. rudenį jį išleido į atsargą. Prasidėjus karui kapitonas Noreika aktyviai įsitraukė į antinacinį judėjimą. Dalyvaudamas Birželio sukilime vijo iš Tėvynės kitus okupantus –  šį kartą raudonuosius. 

1945 m. pabaigoje  J. Noreika ir kiti kovotojai įkūrė pogrindžio organizaciją – Lietuvių tautinę tarybą (LTT), o prie jos – Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiąją Vadovybę (LGPVV). Kaip tik dėl to okupantai prieš J. Noreiką pradėjo šmeižto kampaniją, sukurdami aibę klastočių.  (V. Ašmenskas. Lietuvių tautinė taryba ir jos veikla, Laisvės kovų archyvas 7 T., p. 172)

1941 m. rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradėjo eiti Šiaulių aps. viršininko pareigas, į kurias jį paskyrė ne naciai, o po Birželio sukilimo suformuotos Lietuvos Laikinosios vyriausybės Vidaus reikalų ministras plk. Jonas Šlepetys. Dėl to jam reiškiamas kaltinimas buvus Žagarės geto steigimo iniciatoriumi ir organizatoriumi, neatitinka dokumentuotų faktų, nes Žagarės geto steigimas buvo pradėtas 1941 m. liepos mėn., t.y. iki J. Noreikos paskyrimo į šias pareigas. Šį faktą patvirtina ir LGGRTC  darbuotojas A. Rukšėnas. (J. Burokas. Dar kartą dėl Jono Noreikos: kas sėja vėją, o kas „pjaus Vėtrą?“, L. žinios, 201510 20).

Išgabeno į lagerį

Dėsninga, kad po skulptūrų pašalinimo nuo Žaliojo tilto Vilniuje, prasidėjo atsakomoji akcija. Kai kurie sovietinės inteligentijos atstovai pasirašė reikalavimą pašalinti nuo Lietuvos MA pastato Jono Noreikos-Generolo Vėtros, įžymaus kovotojo prieš nacius, bareljefą, nors prie rasinio genocido šis žmogus nebuvo prisidėjęs. Jau minėtą Žagarės getą įsteigė ne jis, o Vokietijos Reicho komisaras Ostladui Renteln ir generalinis komisaras Šiaulių apygardai Gewecke. 

Rasinį genocidą Lietuvoje planavo ir vykdė ne lietuviai (išskyrus neskaitlingus niekšus, kurie prie šio nusikaltimo prisidėjo), o vokiečių naciai. J. Noreika tik rugpjūčio 21 d. pakartojo valsčių viršaičiams apie vokiečių sprendimą dėl žydų perkėlimo į getus. Tokius vokiečių valdžios pavedimus vykdė ir žydai policininkai, kurie buvo getuose. Tačiau jie nelaikomi nusikaltėliais.  

Svarbu pabrėžti, kad J. Noreika atsisakė vokiečių suplanuotų lietuvių vyrų mobilizacijos į tautinį „Waffen SS“ legioną. Nevykdė jis ir kitų nacių planų panaudoti lietuvius savo nusikalstamiems tikslams. Šis lietuvių atsisakymas tarnauti minėtame legione buvo unikalus atvejis Europoje. J. Noreika boikotavo ir kitus nacių režimo įsakymus dėl mobilizacijos. Argi tai ne pasipriešinimas naciams?  

Kaip tokį žmogų galima kaltinti bendradarbiavimu su naciais? Esu įsitikinęs, kad jis niekada nėra davęs įsakymo žudyti žydus ir nedalyvavo žudyme. 

1943 m. vasario 23 d. J. Noreiką išsikvietė Šiaulių srities komisaro politinės dalies viršininkas Brown, atleido jį iš pareigų ir areštavo.  Kaltinimus jam suformulavo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje, kuris vadovavo žydų  žudymams: „Vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją.“ Gestapas J. Noreiką suėmė ir išvežė į Štuthofo mirties stovyklą, kur jis kalėjo dvejus metus.  (J. Burokas. Vėtros nuopelnai akivaizdūs, Delfi.lt, 2015 07 29).

Ar gerbiamam skaitytojui neatrodo, kad S. Foti išvados  ne tik nelogiškos. Jos absurdiškos. Vokiečiai – pedantų tauta. Pasižymėjusius asmenis jie visada apdovanoja. Tačiau šiuo atveju J. Noreikai, už „pagalbą“ žudant žydus, jie nesuteikė geležinio kryžiaus ar kokio ordino. Atvirkščiai – jie J. Noreiką išgabeno į mirties lagerį.

Labai sunkus ir skausmingas buvo  J. Noreikos apsisprendimas. Panašiai, kaip ir Juozas Lukša, jis pasirinko kitą mylimąją – Tėvynę. Likimo draugas lageryje kun. St. Yla (1908-1983) savo knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ rašė: „Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo dar kartą į laišką (kurį gavo iš pasitraukusios į Vakarus žmonos, P.G. past.) ir nieko nepasakė.

Apie J. Noreikos ir jo šeimos narių humanišką elgesį su žydais liudija šie epizodai. Anot šiauliečio  S. Grunskio, mažametė Noreikų dukrelė Dalytė gatvėje dalindavo žydams motinos iškeptas bandeles. 

J. Norekos draugas D. Riauka savo knygoje „Nuo vilko užšokome ant meškos“ rašo: „Sutikome vežimą, (veiksmas vyko prasidėjus karui) kuriame po pirmųjų karo audrų važiavo žydų tautybės šeima. Šią šeimą sudarė vyras, žmona ir du mažamečiai vaikai. <...> Mūsų kapitonas (J. Noreika) ir kiti vyresnio amžiaus kuopos kariai apstojo ratu jo vežimą ir ėmė įkalbinėti „žydelį“ tuoj pat sukti iš kelio, kuo skubiausiai važiuoti į kaimą ir slėptis nuo vokiečių kareivių.“

Politikos apžvalgininkas R. Bogdanas rašė, kad jeigu teisinėje valstybėje LAT reabilitavo J. Noreką dar 1991 m., kodėl šiandien staiga kažkas pabudo ir tuo stebisi? 

Lietuvos karo akademijos profesorius Valdas Rakutis teigia, jog iškilūs laisvės kovotojai aršiai puolami todėl,  kad žmonės šiandien ir praeityje turi tam tikrus pavyzdžius, vertus jais sekti. Ir jeigu yra įrodoma, kad mums svarbūs didvyriai, jokie didvyriai, o žydšaudžiai ar dar kokie nors, tai tada iš tikrųjų žmogų apima  toks jausmas, kad visa tos valstybės praeitis yra „skysta,“ kažkokia suteršta.

Tokiu būdu jis jaučiasi  pakankamai silpnas. Šita schema yra labai gerai naudojama ir labai dažnai valstybių vadovai, kariuomenės vadai yra bandomi diskredituoti. Tai – pakankamai efektyvus informacinio karo elementas, kurį prieš Lietuvą naudoja mums nedraugiškos valstybės.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.