Žodžiu, artėjame prie tikros tragedijos, nes daugelis šeimų ne tik nebendrauja su atžalomis (na, nebent paklausia, kokį pažymį gavo mokykloje ir ką valgė), bet ir nebegamina... Mokymo ir auklėjimo įstaigose „Tausojančio maisto“ programa vien tik savo pavadinimu išgąsdino vaikus ir išvijo juos į aplinkines kavines.
Jei visuomenei dar įdomu, kodėl kai kurie vaikai mokyklose nevalgo, tai teko pasikapstyti ir paieškoti priežasčių. Rezultatai nuliūdino, nes ne ten ieškome kaltų, kur reikėtų.
Aplankė mokyklos valgyklą
Teko garbė kaip mitybos ekspertei būti pakviestai mokinių tėvų tarybos į vieną progimnaziją padėti aptarti susiklosčiusią nelengvą situaciją, kaip sugrąžinti vaikus į mokyklos valgyklą.
Taigi, problemos – vaikai nevalgo, nes maistas prėskas. Jie bėgioja į parduotuvę ar kavinę, grįžta namo alkani.
Virėjos pasimetusios, nes gaminti reikia kitaip. Tėvai nepatenkinti, nes vaikai skundžiasi neskaniu maistu ir leidžia daugiau pinigų užkandžiams. Mokytojai pasimetę, nes nežino, kurią pusę palaikyti.
Užduotis nelengva. Prieš apsilankant norėjau susidaryti platesnį vaizdelį, todėl paprašiau mokinių atsakyti į 10 klausimų: Ką valgo pusryčiams, ką nešasi užkandžių į mokyklą, ką tėvai gamina namuose, ar reikia vaikams sveiko maisto ir kaip supranta, kas jiems kenkia, ką gamina su šeima savaitgaliais ir kas skanu ar neskanu mokyklos valgykloje?
Patariau tėvų komitetui susitarti su valgyklos šefe, kad jiems pagamintų degustacinius patiekalus ir po degustacijos galėtume aptarti, ar tikrai viskas taip blogai. Labai dėkoju asmeniškai moterims, kurios sutiko pagaminti ir nepagailėjo savo laiko ir produktų surengti tėvams tokią degustaciją – tai pirmas geranoriškas žingsnis tobulinant idėją apie sveiką mitybą.
Žodžiu, pasiruošėme visi…
Degustacija tėvams
Direktorius – pagrindinis žmogus, kurio nuomonė ir požiūris padės ar trukdys bet kokiai naujovei. Jis nuoširdžiai džiaugėsi pasikeitusiu valgiaraščiu, nes tikino, kad ir šeimoje prasidėjo judėjimas sveikesnės mitybos link, jam maistas skanus ir viskas čia gerai.
Virtuvės šefė paruošė spalvingą stalą. Džiugu, kad vandens ąsotėliai stovi su nemokamu vandeniu, bet liūdina, kad toje pat valgykloje galima nusipirkti „leistinas“ sultis (negalėčiau jų taip net pavadinti) su baisingu cukraus kiekiu.
Paklausus, ko dar vaikai gali papildomai nusipirkti, atsakė, kad daugiausiai ir perka „leistinus“ dešrainius ir kibinus, pagamintus iš baltų, perdirbtų miltų. Tai jei jau imamės reformos ir naikiname perdirbtus, rafinuotus produktus iš meniu, kodėl paliekame šiuos du „blogiukus“? Ar sveikiau surūkyti dvi cigaretes per dieną, ar visą pakelį? O gal sveikiau apskritai nerūkyti?
Bet eikime prie pagrindinių patiekalų, dėl kurių ir verda aistros. Aš, kaip mitybos specialistė, turėjau ginti „tausojantį maistą“ ir atsistojau tarp dviejų ugnių – virėjų ir tėvų.
Tėvai apžiūrėjo spalvotais patiekalais nuklotą stalą, mamos puolė fotografuoti, o po to ir ragauti. Virtuvės šefė išsigandusi, kad ją užpuls tėvai, teisinosi ir nejaukiai mindžikavo. Kaip visada, vieniems buvo skanu, kitiems kažko trūksta, bet atsakymai daugiausia buvo tokie: „Jei mums kas nors namie taip gamintų, tai būtų gerai.“ Čia ir stabtelėkime. Pasklaidykime anketų atsakymus (jas turiu kaip atminimą).
Vaikų skonį formuoja tėvai
Iš 46 apklaustų vaikų, ką jie valgo ryte, 15 atsakė, kad valgo sumuštinius, 6 – nevalgo nieko, 1–2 atsakė, kad kiaušinius, dribsnius, indelį jogurto, makaronus ar koldūnus ir 8 vaikai valgo košę. Į mokyklą nieko nesineša 23 vaikai, t.y. lygiai pusė.
Ar tėvai gamina namuose, atsakymai pasiskirstė taip: 19 iš 46 parašė „ne“, kiti „taip“ arba „retai“.
Ką valgo savaitgaliais su šeima: vyravo vištienos ar kitokie kepsniai, cepelinai, pica, kugelis, blynai, makaronai. Ir tik keli atsakė valgantys daržovių troškinius, sveiką maistą.
Kas jums nepatinka mokyklos valgiaraštyje – bulvių košė su priemaišomis (nori grynų bulvių), nėra druskos, lęšių kotletai, nėra padažo, varškės apkepas su bananais, actas salotose, mažos porcijos, o kaina didelė.
Kas skanu valgykloje: dešrainiai ir sultys, bandelės, makaronai. Ko norėtumėte, kad būtų valgyklos meniu: cepelinų, sausainių, ledų, normalių sulčių, apkepėlių su kumpiu ir sūriu, čipsų, kepsnių, normalaus maisto.
Atsakymai nestebina, nes nėra įgimto skonio. Skonis ir supratimas, kas yra maistas, o kas tik vadinasi maistu, formuojamas nuo gimimo. Jei tėvai pradeda primaitinti kūdikį nusipirkę ir tik atsukę paruošto maisto stiklainiuką, vaikas dar nemokėdamas kalbėti supranta, kad maisto gaminti nereikia, jis nejaučia ruošiamo maisto kvapo, nemato besisukinėjančios mamos virtuvėje.
Augantis vaikas keliauja su tėvais į parduotuvę ir amžinai neturintys laiko tėvai perka koldūnus, makaronus, šaldytą picą, pirštelius, dešreles ir t.t. O pomidoras, agurkas ar kitokia daržovė kartais netyčia užklysta į jų pirkinių vežimėlį, nes daržovės neskanu ir vaikas „tokio maisto“ nevalgo.
O kodėl jis turi jį valgyti, jei nevalgo (ir negamina salotų ar daržovių patiekalų) tėvai, jei jis neturi įpročio valgyti „tokio maisto“, jei, galų gale, jam nėra susiformavę skonio receptoriai priimti normalų maistą.
Vaikai yra mūsų veidrodis ir, esant galimybei, mieliau rinksis pramonės sukurtus, chemijos suformuotus, skonio stiprikliais papildytus, maistu vadinamus kūrinius... Taip, mes – tėvai, ir auginame būsimus greito, supakuoto, beverčio maisto vartotojus, būsimus gydytojų pacientus...
Džiugina tik vienas vaikų atsakymas į anketos klausimą, „ar reikia mokyklose sveiko maisto?“ Net 31 (iš 46) mokinys pasakė: „Taip“! Norime būti sveiki!“
Reiškia, dar yra vilties, kad pataisius, papildžius pradėtą reformą, galime išauginti sveikai mąstančią ir sveikata trykštančią mus pakeisiančią kartą.
Trūksta pažangių priemonių
Išklausius tėvų, pamačius, su kokiomis problemomis susiduria virtuvės darbuotojai, peršasi tik viena išvada: viskas įmanoma, tik reikia susikalbėjimo, geranoriškumo ir pagalbos.
Tėvai turi tapti pavyzdžiu savo atžaloms ir rūpintis patys sveikesne mityba. Beje, ji pigiau kainuoja nei pirkti pusfabrikačius... Gaminti kartu su vaikais ir bendrauti su jais.
„Pasilepinimas“ tortais, pyragais, koldūnais ar čipsais turi būti reta šventė ar išimtis. Vaisiai ir daržovės, sveikas ir skanus maistas, mokymas skaityti etiketes ir jų analizavimas kartu šeimoje turi būti kasdienybė. Tai tikrai sustiprins šeimą ir sumažins išlaidas maistui (sakau iš patirties).
Per technologijos (o gal ir kitas pamokas) reikėtų pasakoti, kaip maistas virsta mūsų kūnu, kaip pasigaminti tokį maistą, kodėl nerekomenduotini vieni ar kiti produktai, kaip atpažinti raideles „E“, apsilankyti dešrelių gamybos įmonėje (mano dukra nustojo jas valgyti po tokios ekskursijos) ir aiškinti, kodėl sveikas žmogus turi didesnes galimybes įsidarbinti, kilti karjeros laiptais, sukurti šeimą ir t.t.
Mokytojai turi rodyti pavyzdį ir eiti valgyti kartu su mokiniais, aptarti, kodėl tas maistas sveika. Mokyti mokinius turėti savo nuomonę, o ne pasakyti „neskanu, neisiu į valgyklą” net neparagavus maisto.
Mokyklos vadovybė turi sudaryti sąlygas įsigyti pažangias maisto gamybos priemones. Atvirai tariant, ir man pasirodė neskanios grūstos košės, kotletas, kuriame varškė buvo jaučiama sausais gabalais, nes mokyklos virtuvė neturi jokio trintuvo ruošiniams suplakti, sutrinti, sumalti.
Nufotografavau, su kuo gaminama 300-tams mokinių. Turėdamos paprastą plaktuvą moterys sakė tikrai pagamintų uogų ar vaisių kokteilius, kurie kainuotų tiek pat, kaip supakuotas 200 ml perdirbtų sulčių pakelis. Tiesa, reikia dar bet kokiam naujam patiekalui parašyti technologines korteles ir „gauti leidimą“.
Pamokyti virėjas naujo meniu pateikimui galėtų specialistai, kurie žino, kaip gaminti sveiką subalansuotą maistą. Tam galėtų ministerija skirti nedidelį kiekį pinigų programai – virėjų apmokymas, naujiems patiekalams pagaminti. Juk žinote, kad receptas tas pats, o skirtingose mokyklose skirtingi skoniai ir patiekalai, nes gamina skirtingomis priemonėmis ir virėjos turi savo skonio interpretacijas.
Jei atsirastų supaprastinta tvarka, kuri leistų padaryti skanesnį vaikams patiekalą (užpilti jį česnakiniu petražolių aliejuku ar grietinės padažu, pridėti ne daugelio nemėgstamos kalendros, o čiobrelių ir pan., vietoj bananų dėti džiovintų razinų ar abrikosų ir pan.), valgyklos tikrai daugiau uždirbtų, nes vaikai ne prieš sveiką maistą, o prieš neskanų maistą... Kodėl nepadėti druskos indelių ant stalo, nes jaunam organizmui kyla problemos ne nuo druskos, o cukraus ir baltų miltų, rafinuotų riebalų!
Kai kalbame apie tausojimą ir taupymą, baisu žiūrėti dienos pabaigoje į pilnus išvežamo utilizuoti maisto kibirus... Kodėl to maisto neatiduoti vargstančioms šeimoms? Čia mane pašiurpino atsakymas, kad taip negalima ir labai sudėtinga procedūra...
Kodėl neiškepus vaikams morkų keksiukų, burokėlių pyrago, kriaušių batonėlių, nesuplakus vaisių su vandeniu ir nepasiūlius sveikų desertų? Bet baltų miltų dešrainiai su „sasyska“ yra gerai ir puikuojasi „tausojančiame“ valgiaraštyje.
Žodžiu, pradžia gera, bet dar daug vandens nutekės, kol pasikeis tėvų, mūsų vaikų, mokytojų ir ministerijos mąstymas ir priėjimas prie šio reikalo. Vien tik diskusijos, piktinimasis ir aistros reikalo nesprendžia. Norime, kad mūsų vaikai gyventų ne trumpiau nei mes? Vienykimės ir kažką darykime.
Subalansuotos mitybos ekspertė, akademijos „Pirmas šaukštas“ įkūrėja Rita Šilenskienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
