Stalino mirtis išgelbėjo tūkstančius
Vyresni žmonės dar prisimena garsiąją „gydytojų-žudikų“ bylą, kuri praeito šimtmečio 5-ame dešimtmetyje, kuomet Lietuvoje jau beveik baigėsi partizaninis karas, Sovietų sąjungoje buvo linksniuojama visuose to meto laikraščiuose. Gerai prisimenu tą „bylą.“ Tada žmonės nesuprato, kas vyko Maskvoje. Tik Stalino mirtis išgelbėjo SSRS žydus nuo pražūties.
Gruodžio 21 d. daugelis rusų su nostalgija prisimena Stalino gimtadienį. Grojamas to meto himnas ir šlovinami šio diktatoriaus „nuopelnai“ buvusiai blogio imperijai. Šią datą prisimena įvairiai. Vieni neša gėles prie Kremliaus sienos, o kiti sugrįžta mintimis į tuos košmariškus laikus. Nėra tikslo pasakoti apie tai, kad 1948 m. sausį Stalino įsakymu buvo nužudytas Valstybinio žydų teatro Maskvoje režisierius Salomonas Michoelsas, 1952 m. areštuotas ir sušaudytas antifašistinio komiteto pirmininkas. 1950-1953 m. garsiai nuskambėjo „Žydų byla“. Tačiau daug mažiau žinoma apie tai, kad Stalinas planavo „galutinai išspręsti žydų klausimą SSSR“. Laimei, dėl mirties šių ketinimų jis nespėjo realizuoti.
Neseniai išleistoje knygoje „To neįmanoma pamiršti“ apie tai pasakojo Jakovas Etingeris (1929-2014). Šis unikalios biografijos žmogus vaikystėje Minske patyrė fašistų geto „malonumus.“ Jaunystėje jam teko pabuvoti ir Stalino lageryje. Jo globėją, gydytoją, prof. J. G. Etingerį (1887-1951) pagal „Žydų bylą“ 1950-aisiais sovietai areštavo. Jis mirė kalėjime tardymo metu. Šis Afrikos tyrinėtojas parašė 10 knygų ir apie 500 straipsnių.
Jo įsūnis Jakovas Etingeris teigia, kad „Gydytojų byla“ buvo tik sovietinio holokausto preambulė. Jis sutiko ir kalbėjo su daugybe liudininkų. Tame tarpe ir su buvusiu politbiuro nariu N. A. Bulganinu, kuris jam pasakojo apie šį Stalino planą. Tačiau J. Etingeris remiasi ne tik Bulganino pasakojimais, bet taip pat archyviniais dokumentais ir daugelio žmonių atsiminimais.
„Žudikų baltais chalatais,“ kaip juos tada sovietinė spauda vadino, teismo procesai buvo numatyti 1953 m. kovo viduryje. Jie būtų įvykę, jeigu Stalinas nebūtų kovo 5 dieną miręs. Jau iš anksto buvo numatyta šių teismų baigtis – žiaurūs, parodomieji mirties nuosprendžiai.
Gydytojus profesorius buvo numatyta viešai pakarti Maskvos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), Kijevo, Minsko, Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) ir kitų didžiųjų miestų centrinėse aikštėse. Taip buvo planuojama gyventojų tarpe sukelti neapykantą žydams. Vėliau turėjo prasidėti masinės jų deportacijos į Sibirą ir Tolimuosius Rytus.
Bulganinas Etingeriui pasakojo, kad 1953 m. vasario mėnesį jam paskambino Stalinas ir įsakė didžiuosiuose miestuose paruošti kelis šimtus ešelonų. Be to, pasak Bulganino, pakeliui buvo numatytos traukinių katastrofos ir „stichiški“, „patriotiškai nusiteikusių asmenų“ antpuoliai. Jų tikslas – dar pakeliui susidoroti su žydais, kad Sibire su jais būtų mažiau rūpesčių. Pagal Etingerį, šį Bulganino pasakojimą patvirtino ir N. Chruščiovas, kuris taip pat teigė, kad „liaudies išpuoliai“ prieš žydus jų deportacijos metu buvo numatyti. Į paskyrimo vietą turėjo atvykti tik pusė tremtinių.
Kuomet Etingeris paklausė Bulganino, ar buvo toks raštiškas nurodymas, šis nusišypsojo ir atsakė: „Stalinas ne kvailys, kad šiuo klausimu duotų raštiškus nurodymus.“
Išgyveno kelis gyvenimus
Yra ir Centro komiteto bendradarbio Nikolajaus Poliakovo liudijimas. Jis tada buvo deportacinės komisijos sekretorius. Komisijos pirmininkas buvo Suslovas. Poliakovas turėjo sudaryti visų TSRS gyvenančių žydų sąrašus pagal kadrų skyrių ir gyvenamosios vietos duomenis. Buvo dviejų rūšių sąrašai: grynakraujų ir mišrių šeimų žydų. Pirmuosius buvo numatyta deportuoti iš karto, o antruosius – vėliau. Jiems priimti Sibire jau buvo ruošiami lageriai. Ar tai neprimena Hitlerio praktikos žydų klausimo sprendimui?
Buvo numatytos ir provokacijos. Patriotiškai nusiteikę piliečiai (žinoma, vadovaujami instruktorių) turėjo pradėti žydų pogromus. Tuomet valdžia, prisidengdama žydų gelbėjimu nuo liaudies pykčio, nutaria juos skubiai išsiųsti į Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Buvo paruošta ir propagandinė uždanga. Centrinis laikraštis „Pravda“ turėjo pasirodyti su vedamuoju straipsniu: „Rusų liaudis gelbsti žydų liaudį.“
Apie žydų „komfortišką“ apgyvendinimą Sibire Etingeriui kalbėjo istorikas akademikas E. V. Tarle (1874-1955). Jis pasakojo, kad barakų sienos ten buvo vos lentos storio. Tai rodo, kad nuo šalčio turėjo žūti didžioji deportuotų žmonių dalis.
Grupė žymių žydų turėjo kreiptis į valdžią su deportacijos prašymu. Buvo paruoštas laiškas „Didžiąjam vadui“ ir renkami parašai. Juos rinko „Pravdos“ laikraščio politinis apžvalgininkas Chaviusovas (jo literatūrinis pseudonimas – M. Marininas) ir filosofas akad. Mitinas. Jiems talkino akademikas istorikas Mincas. Laiške reikėjo pasmerkti areštuotus gydytojus ir jiems pareikalauti pačios griežčiausios bausmės. Organizatoriai lankė butus ir kvietė žmones į „Pravdos“ redakciją, kad jie pasirašytų šį gėdingą dokumentą.
Rašytojas V. Kaverinas, dainininkas M. Reizinas, gen. Kruizeris, prof. Jerusalimskis atsisakė pasirašyti šį raštą. Iljos Erenburgo duktė pasakojo, kad jos tėvas taip pat atsisakė pasirašyti ir nusiuntė laišką pačiam Stalinui.
Tarp laišką pasirašiusių buvo dukart TSRS didvyris gen. Dragunskis, kuris vadovavo taip vadinamam antisionistiniam komitetui, kompozitorius M. Blanteris, kuris pats apie tai prisipažino Etingeriui, ir poetas P. Antakolskis.
Jau po Stalino mirties žurnalo „Voprosy filosofiji“ (filosofijos klausimai) redaktorius Česnokovas parašė knygutę „Kodėl reikia iš pramoninių rajonų išsiųsti žydus.“ Vėliau šią knygutę pagal KGB įsakymą sunaikino Lubiankos kalėjimo darbuotojai. Sunaikino ir anksčiau minėtą laišką. Tačiau jo nuorašą Etingeriui pavyko rasti labai netikėtai.
Prieš keletą metų pas jį atėjo nepažįstama moteris ir papasakojo, kad jos velionė motina dirbo centrinio laikraščio redakcijoje sekretore. Tvarkydama motinos popierius, ta moteris rado sąrašo, kurio pavadinimas: „Į visus SSSR žydus,“ nuorašą. Šį sąrašą Etingeris paskelbė savo knygoje.
Kaip prisipažino Etingeris, jam atrodo, jog jis išgyveno kelis gyvenimus. Ir jau 65 metus gyvena po praeities ženklu. Netikėtai rastame kreipimesi rašoma: „Visiems sovietijos žydams. Brangūs broliai ir seserys, žydai ir žydės! Mes, mokslo ir technikos darbuotojai, mokslo ir meno veikėjai – žydai pagal tautybę – šiuo sunkiu mūsų gyvenime periodu kreipiamės į jus. Visi jūs gerai žinote, kad valstybės saugumo organai neseniai išaiškino gydytojų-kenkėjų, šnipų ir išdavikų, kurie tarnavo Amerikos-Anglijos žvalgyboje, priklausiusių tarptautinei sionistinei organizacijai „Džoint“, grupę. Jie numarino įžymius partijos ir valstybės veikėjus A. A. Ždanovą ir A. S. Ščerbakovą ir sutrumpino daugelio kitų atsakingų mūsų šalies veikėjų gyvenimą. Tame tarpe žymių karo veikėjų. Žmogžudžių baltais chalatais šešėlis krito ant visų SSSR žydų.
Kiekvienas sovietinis žmogus negali nejausti pasipiktinimo. Šie žiaurūs gydytojų-žudikų veiksmai negalėjo nesukelti pelnyto priešiško požiūrio į visus SSSR žydus. Nusikalstami žudikų bandos veiksmai sukėlė ypatingą nepasitenkinimą didžiosios rusų tautos tarpe. Juk rusų liaudis žydus gelbėjo nuo visiško išnaikinimo, kurį vykdė vokiškieji fašistai. Tokiose sąlygose tik pasiaukojantis mūsų darbas ten, kur mus nukreips partija, vyriausybė ir didysis sovietų liaudies vadas J. V. Stalinas, padės nuplauti šią gėdingą dėmę, kuri šiandien krenta ant SSSR žydų tautybės žmonių. Štai kodėl mes palaikome partijos ir vyriausybės teisingas priemones, skirtas žydams įsavinti Rytų Sibiro, Tolimųjų Rytų ir Tolimosios Šiaurės sritis.“
Žydų persekiojimas Rusijoje nutylimas
Nacių vykdytas holokaustas visuotinai pasmerktas, nusikaltėliai nubausti, o žydų persekiojimas Rusijoje kažkodėl kukliai nutylimas. Jį nutyli ir garsūs žydų naikintojų medžiotojai, kurie gyvena Izraelyje.
Nekorektiškas klausimas: jeigu mirties bausme nuteistam žmogui pasiūlytų pasirinkti – lėtą mirtį nuo šalčio ir bado ar greitą nuo kulkos ar dujų kameroje. Kaip manote, kokią išeitį dauguma pasirinktų?
Žydų persekiojimas Rusijoje turi senas tradicijas. Carinėje Rusijoje 1806 m. įstatymiškai buvo apribotos žydų teisės. Buvo jiems įvesti įvairūs apribojimai, jie buvo skirstomi į naudingus ir nenaudingus, valdžia varžė jų religinę veiklą. Tada nepavyko „žydų problemos“ išspręsti įstatymais, todėl po 1871 m. Rusijoje prasidėjo žydų pogromai. Tokia žydų padėtis, matyt, turėjo įtakos ir jų aktyvumui Lenino vadovaujamame kariniame perversme. Po perversmo žydai užėmė pagrindinius vadovaujančius postus valdžioje. Kai kurie iš jų pakeitė pavardes.
Bronšteinas tapo Trockiu, Apfelbaumas – Zinovjevu, Rozenfeldas – Kamenevu. Tačiau atėjus į valdžią Stalinui, daugelis jų tapo valstybės priešais ir buvo likviduoti. Nepaisant represijų, ir Stalino laikais nemažai žydų užėmė aukštus postus. Beveik visa lagerių valdyba (GULAG) buvo sudaryta iš žydų.
Europos tautos niekada neužmirš dviejų žmogėdrų-dvynių – Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio. Ant jų sąžinės yra milijonai nužudytų nekaltų žmonių. Skyrėsi tik žudymo metodikos. Stalinas planavo ir pasmerkdavo žmones dažniausiai lėtoms kančioms ir žūčiai nuo bado bei šalčio, o Hitleris užtikrindavo greitą mirtį dujų kamerose ar nuo kulkų.
Tiesa, neretai prieš tai atlikdavo su pasmerktaisiais „mokslinius“ eksperimentus. Hitleris jau seniai ištrintas iš istorijos, nebėra jo paminklų, uždraustos svastikos ir kita nacių atributika. Tuo tarpu Staliną rusai garbina ir šlovina iki šiol. Miestuose stūkso jam skirti paminklai, grojamas tas pats stalinistinis himnas. Niekas negali atsakyti į klausimą: kodėl ir XXI-ame amžiuje rusai pasmerkti vergauti diktatoriams?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
