Cituoju prezidentę: „<...> išsilavinusi tauta niekada nebus pavergta: nei ginklu, nei žodžiu, nei šmeižtu, nei šantažu, todėl investuoti į mokytoją ir į švietimą yra ne tik mūsų pareiga, tai mūsų ateitis“.
Mokytojus iškėlė
Na, ir ką mes turime? 2018 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas pritarė, kad Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU) ir Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) būtų reorganizuojami prijungiant prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU). Tai palaukite! „Mokytojas – prestižinė profesija“ ir panaikinate universitetą, kuris juos ruošia? Juokaujate? Taip, problemų yra visur, bet ar geriausia jas spręsti viską sugriaunant?
Na, tuoj atsiras prieštaraujančių, kad universitetas ne panaikintas, o tapo VDU Švietimo akademija. Ar nuo to pagerės mokytojų ruošimo kokybė? Abejoju... Bet ar kam iš tiesų rūpi ta kokybė, kai matosi neblogi pinigėliai?! Juk LEU centriniai rūmai puikioje Vilniaus vietoje prie upės, o kiek atokiau, už vingio kito, dar ir stadionas stovi Vingio parko pašonėje!
Ir VDU neslepia ekonominės šito sujungimo naudos – jie ketina parduoti po reorganizacijos likusį nekilnojamąjį turtą. Ar nenutiks taip, kad kam tokia vaizdinga vieta studentams, jei galima nemažą teritoriją užstatyti biurais ar apartamentais?.. Norėčiau būti neteisi...
Kaip žiūrima į pačius mokytojus, puikiausiai parodo paskutinių savaičių įvykiai. Įdomu, kiek tų „prestižinės“ profesijos atstovų liks iki minėtų 2025 metų... O gal jų ir nebereikės?.. Išsigandę vaikų atiminėjimo, tėvai susirinks savo atžalas ir tiek juos Lietuvoje tematysite. Kuo daugiau bus emigrantų, tuo, bent teoriškai, bus mažiau bedarbių, galės valdžia džiūgauti skelbdama mažėjantį nedarbo lygį.
Valdžia taip „rūpinasi“ jaunosios (ir ne tik) kartos užimtumu, sportu, kad stadiono vietoje ima dygti viešbučiai, o ir kitos anksčiau sportui pritaikytos erdvės šiandien virtusios kitos paskirties pastatais arba patyliukais nyksta...
Plačiau ši situacija buvo nušviesta „Lietuvos ryto“ priedo „Sostinė“ (2018-11-24) žinutėje „Miesto sportas pasuko klystkeliais“.
Kas nutiks su universiteto erdvėmis
Klystkeliais gali pasukti ne tik sportas, bet ir žaliosios erdvės. Šiais masinės betonizacijos epidemijos laikais trinkelės užkariauja parkus ir skverus, pakeliui sunaikindamos ir senus medžius. Žmonės sukilo. Gal ne visada ir jie būna teisūs, bet jei nebėra pasitikėjimo tais, kurie priima sprendimus, tada pasikliaujama savo supratimu, nuomone ir jausmais.
Bėda, kad dažniausiai visa tiesa apie planuojamus įvairius projektus būna sužinoma jau per vėlai ir belieka tik lįsti po atvažiuojančiu buldozeriu. Tad kol dar nevėlu, noriu pasidalinti ir savo nerimu dėl poros žaliųjų Vilniaus erdvių.
Viena iš tų erdvių yra LEU oranžerija, prieš beveik 20 metų įsteigta kaip studentų mokomoji bazė. Šiandien tai turbūt vienintelė oranžerija Vilniuje, talpinanti arti tūkstančio įvairiausių augalų ir atvira visiems lankytojams.
Ir čia su egzotiniais augalais susipažįsta ne tik studentai, bet ir moksleiviai iš visos Lietuvos! Čia vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai, organizuojamos parodos ir kiti renginiai.
Įvairioms institucijoms buvo išsiųsti raštai su prašymais išsaugoti šią vietą miestiečiams, tačiau valdžia nutarė nesikišti ir oranžerijos likimą spręsti paliko VDU. Tik ar reikalinga VDU kompaktiška oranžerija Vilniuje, kai jie turi savo didžiulę Kaune? Ir kas labiau vertinama, emocinė ar piniginė nauda?
Tos pačios naudos svarstyklės gali kyboti ir virš Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriaus. Lankytojų pamėgtas botanikos sodas žavi šimtamečiais medžiais, sakurų kampeliu, augalų kolekcijomis. Šis Vingio parko pakraštys turtingas ir savo istorija, čia taip pat vyksta įvairūs renginiai, pritraukiantys daug lankytojų.
Kaip ten bebūtų, abu šie objektai didelių pinigų nesurenka, o reikalauja nemažai lėšų išlaikymui, tačiau išsidėstę labai patraukliose investuotojams vietose...
Paradoksalu, oficialiai palaikome darnaus vystymosi idėją, bet ar tikrai ateities kartoms paliksime ne mažesnes galimybes tenkinti savo poreikius nei dabar turime mes? Ir tie paradoksai – kur bepažvelgsi... Kasdien vis naujų pažeriama.
Akis bado neteisybė
Kuo tikėti ir pasitikėti, jei užuot rodę gerą pavyzdį, patys policininkai ir aukšti pareigūnai važinėja neblaivūs, toli gražu ne eiliniai aplinkosaugininkai pagaunami brakonieriaujantys, politikas, aukščiausiu lygiu atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, pasisako už kenksmingų maisto priedų naudojimą („juk tik mažais kiekiais“), visų nė nesurašysi...
O kaip gyventi Lietuvos žmonėms, kai už šeimoje augantį vaiką valstybė „pamalonina“ 30 eurų, o už atimtą iš šeimos vaiką laikini globėjai gauna kone 1000? Kaip turi jaustis ligoniai, kuriems brangūs kompensuojami vaistai buvo pakeisti pigesniais, bet su visais įmanomais šalutiniais poveikiais arba kaip patikėti, kad medicina nemokama, jei prisijungęs prie sistemos, trims mėnesiams į priekį matai tik mokamas gydytojų konsultacijas?
Kaip patiems susikaupti pensijas, jei valdžia vis keičia kaupimo nuostatas, kai santaupos bankuose ne auga, o menksta nuo bankų susigalvotų įvairių mokesčių ir infliacijos? Žinoma, jei tų santaupų apskritai yra... Kaip išgyventi smulkiesiems verslininkams, kai mokesčių našta užgriūva taip, kad kelerius metus (jei pasiseka) pravegetavus vis tiek tenka atsisakyti verslo? Kaip galą su galu sudurti pensininkams?
Ir kai dabar, artėjant Kalėdoms, visokio plauko analitikai džiūgauja, kad lietuviai šiemet dovanoms išleis daugiau pinigų, tai nereiškia, kad gyvenimas pagerėjo, tai tiesiog reiškia, kad už pernykštes sumas nieko gero nebenupirksi...
Ir kai valdžia, užkrovus pagrindinę mokesčių naštą ant mažiau uždirbančios daugumos vis aiškina, kad pinigų nėra, tai iš tiesų tik prioritetų ir kišenių susidėliojimo klausimas... Kaip sakoma, žuvis pūva nuo galvos. Užuot medžioję raganas šešėlyje, sudarykite sąlygas oriai gyventi ir šešėlio natūraliai nebeliks, nes jis ne iš piktos valios, o iš nepritekliaus atsiranda.
Mano buvęs vadovas mėgdavo pasakoti istoriją apie tris vokus, kuriuos stalčiuje rasdavo naują postą užėmęs valdininkas. Juose pirmtakas palikdavo instrukcijas kaip elgtis sudėtingose situacijose.
Negerovių ratas
Taigi, esmė tokia: nesusitvarkant su savo pareigomis, pirmame voke buvo patarimas apkaltinti savo pirmtaką, kurį laiką tai suveikia, bet bėgant laikui ir problemoms nedingstant, tenka atplėšti antrąjį voką, kuriame patariama daryti reorganizaciją, bet kai jau ir ši priemonė nebeveikia, lieka trečiasis vokas, kuriame paskutinis patarimas – rašyti tris laiškus...
Matant, koks dabar reorganizacijų bumas šalyje, pradedi galvoti, kad tie vokai stalčiuose tikrai egzistuoja... O kas nuo to nukenčia? Dažniausiai paprasti darbuotojai. Nuolatinės reorganizacijos su atleidimo iš darbo lapeliais destabilizuoja organizaciją, ilgainiui darbuotojai pavargsta nuo įtampos, nežinios, baimės dėl darbo netekimo ir nusivilia bei praranda motyvaciją stengtis ir dirbti. Atsiduriame lyg užburtame negerovių rate, kuris toliau sukasi, sukasi... Tačiau, gal jau reikėtų jį sustabdyti?
Naujieji metai – pats geriausias laikas atsikratyti viso blogio ir kvailybės, tad ateinančių švenčių proga norėčiau palinkėti visiems protingų sprendimų, genialių idėjų, šviesių minčių, atjautimo ir supratimo bei tinkamų kompromisų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
