Mitinge iškelta vėliava
Tai buvo akivaizdus ženklas, kad lietuvių tauta, pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui, nebuvo nugalėta. Ji nesusitaikė su okupacija ir perėjo į kitas pasipriešinimo okupantams formas. Šis mitingas buvo pirmas masinės aktyvios neginkluotos kovos pasireiškimas – pirmoji kregždė. Tauta atsibudo aktyviems veiksmams prieš okupantus.
Gaila, tačiau mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo, dėl susiklosčiusių aplinkybių, neteko dalyvauti. 1988 metų birželio 14-tąja – Gedulo ir vilties dieną mūsų šeima vyko į kitą – kur kas gausesnį mitingą Katedros aikštėje.
Žmonių jūra užpildė aikštę ir jos prieigas. Tą dieną buvo paminėti pirmieji lietuvių trėmimai į Sibirą 1941 m. birželio 14 d. Iš garsiakalbių sklido oratorių kalbos. Netoli nuo mūsų stovėjo solidaus amžiaus vyras, kuris staiga iš kažkur ištraukė ir iškėlė Lietuvos Trispalvę!
Minia džiūgavo, kai kas vos sulaikė ašaras. Viešai tautos Trispalvę, už kurią žuvo dešimtys tūkstančių laisvės kovotojų, po ilgų okupacijos dešimtmečių pamatėme pirmą kartą. Tada nežinojome, kad šios vėliavos kotą savo rankose tvirtai laikė laisvės kovų veteranas Leonas Laurinskas-Liūtas, vienas iš nedaugelio tų laisvės kovotojų, kuriems buvo lemta dalyvauti Parlamento gynėjų tarpe 1991 metų Sausio 13 dieną.
Šiai akcijai jis ruošėsi iš anksto. Kartu su žmona Valerija iš šilko pasiuvo trispalvę vėliavą, kurią prieš keturis dešimtmečius jis su kovos draugais bučiavo prisiekdamas, o po to ėjo į kovą su priešais. 1988 metais nešti vėliavą atvirai buvo nesaugu.
„Pasidirbau tuščiavidurę, kaip antena sustumiamą lazdą, kad nešantis gatve niekas nekreipė dėmesio. Aikštėje ištraukiau, ištiesiau ir iškėliau. O žmonės verkė, puolė bučiuoti tą mūsų vėliavą“, – prisiminė veteranas.
Laisvės gynėjas Liūtas
Bebaimis laisvės kovų veteranas gimė 1926 m. vasario 25 d. Tauragės aps. Graužų kaime miškininko šeimoje. Su broliu Domu ir mama vėliau jie gyveno jos gimtajame ūkyje Mankaičių kaime, Skaudvilės valsčiuje. Dar Leonui bebaigiant Vytogalos kaimo mokyklą, vieškeliais į Lietuvą jau griaudėjo rusų tankai. Prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija.
Leonas prisiminė: „Juos išvijo vokiečiai. Laukuose liko primėtyta galybė ginklų ir mes, berniokai, juos surinkom <...> Baigiantis karui priartėjo frontas ir vėl atėjo rusai. Jie jau pareikalavo atiduoti ginklus ir stoti į Raudonąją armiją. Na, ne. Susirinkom Ruibiškės miške kokie penkiolika vyrų ir davėm partizano priesaiką.
Tai buvo 1945 m. vasario 16-osios pavakarys. Nuo Kuršo dar sklido patrankų gausmas, o mes, bučiuodami savo vėliavą ir kryžių, tarėme priesaikos žodžius: „Niekuomet su priešu nesitarsiu ir neteiksiu jam jokių žinių. Klusniai vykdysiu vadų įsakymus ir neišduosiu priešui patikėtų paslapčių. Tepadeda man Dievas.“
Išsikasėm miške žeminę, pasivadinom slapyvardžiais. <...> Man prigijo Liūtas (gal kad aršus buvau ir nešiojau ilgus plaukus). <...> Tyrelių miškuose įsirengėme žemines. Viduje per vidurį taku galėjom laisvai stati vaikščioti, iš abiejų šonų – gultai, prie jų šaudymo angos, sumūryta krosnis ir dar geležinis pečiukas yra, lubos iš rąstų, apdengtų eglišakiais, ant viršaus užpiltas storas žemės sluoksnis – gyvenom ir dirbom, leidom laikraštį.“
1945 m. Leonas įstojo į Antano Suginto vadovaujamą partizanų būrį. Vėliau jis kovojo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės sudėtyje. Toje pačioje rinktinėje, kuriai trumpai vadovavo Jonas Kubilius – būsimas VU rektorius.
Nuo 1947 metų sausio mėnesio Leoną paskyrė Batakių laisvės kovotojų būrio vadu. L. Laurinskui-Liūtui teko dalyvauti daugelyje mūšių ir susirėmimų su priešais. 1946 m. gegužės mėn. Ringalių kaime jis vienas kovėsi su okupantų karine grupe, apšaudydamas ją automatu.
Kartą su partizanų grupe jis apšaudė rinkiminę būstinę, kuri buvo įsikūrusi Mišučių mokykloje. Jie išvaikė iš ten stribų sargybą ir sunaikino dokumentus. Rinkimų dieną kovotojai apšaudė Vytogalos būstinę.
1946 metais okupantai užpuolė partizanų stovyklą Matutiškių miške, tačiau kovotojams pavyko apsiginti. Tą dieną jie nukovė daug užpuolikų. Vėliau Karapolio kaime trys kovotojai likvidavo du stribus, o trečią paėmė į nelaisvę. Jį raitas pasivijo pats Leonas Laurinskas. 1948 m. balandžio 21 d. L. Laurinską mūšio metu sunkiai sužeidė – sutrupino kojos kaulą. Teko ilgai gydytis.
Apkaltino buržuazinės vėliavos iškėlimu
Deja, laisvės kovos jau ėjo į pabaigą. Buvo suimtas vyriausias vadas Jonas Žematis-Vytautas. Liko labai nedaug kovotojų. 1953 m. lapkričio 24 d. MVD agentai L. Laurinską apnuodijo preparatu „Neptun-12“ ir suėmė. 1954 m. kovo 27 d. okupantų Karo tribunolas jį nuteisė 25 metams ypatingojo režimo lagerių ir 5 metams tremties. Kalėjo Mordovijoje.
Į Tėvynę Leonas sugrįžo 1968 metais. Tačiau sugrįžęs jis nesėdėjo sudėjęs rankų. Leonas aktyviai dalyvavo neginkluotame pasipriešinime okupantams, platino pogrindžio spaudą, užmezgė ryšius su Lietuvos ir Rusijos disidentais. 1975 m. KGB jį apkaltino šaltojo ginklo laikymu ir metams įkalino Marijampolės (tada Kapsuko) kalėjime.
Tačiau ir vėliau, jau išėjusį į laisvę, jį nuolatos sekė KGB agentai. L. Laurinskas pasirašė ne vieną protesto pareiškimą dėl žmogaus teisių pažeidimo ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvių persekiojimo. Jis pasirašė ir garsųjį 1979 m. rugpjūčio 23 d. kreipimąsi į Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių. Šis dokumentas buvo pavadintas „45-ių pabaltijiečių memorandumu.“
Vėliau L. Laurinskas dalyvavo Lietuvos Laisvės Lygos veikloje ir jos surengtame 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo.
Po šio mitingo jį pasmerkė Tauragės mikrorajono, kuriame L. Laurinskas gyveno, gyventojų sueigoje (jam nedalyvaujant) Tauragės miesto Vykdomojo komiteto pirmininkė, Batakių apylinkės gyventojas, lopšelio-darželio, kuriame iki pensijos Leonas dirbo staliumi, vedėja ir trys jo kaimynai.
Pasmerkimo medžiaga: „Mes smerkiame. Liūtas nerimsta!“ buvo paskelbta Tauragės rajono komunistų partijos laikraštyje „Leniniečių balsas.“ Jame buvo rašoma: „Liūtas, buvęs buržuazinis nacionalistas, vėl nerimsta, kelia galvą. Gaila, kad į sueigą kviečiamas neatėjo. Ir toks žmogus antitarybinėje demonstracijoje bando atstovauti visai lietuvių tautai. Buvo teistas, bet nepasimokė.“
Po mitingo Vilniuje 1988 m. birželio 14 d. L. Laurinską sulaikė milicija ir nuvežė į skyrių. Čia jį tardė ir apkaltino buržuazinės vėliavos iškėlimu.
1989 m. vasario 12 d. Varniuose Lyga surengė pirmąjį mitingą partizanų kovai pagerbti. L. Laurinskas buvo vienas pagrindinių kalbėtojų. Jis paragino vyrus neiti tarnauti okupantų armijoje. Po šios kalbos taip pat sekė išpuoliai komunistinėje spaudoje.
1989 m. gegužės 7 d. (Motinos dieną) Varniuose Lyga atidengė pirmąjį Lietuvoje paminklą žuvusiems partizanams. L. Laurinskas čia kalbėjo: „Partizanai yra nepalaužiama tautos dalis. Kada tautos egzistencijai iškilo mirtinas pavojus, partizanas nesvyruodamas atstatė krūtinę daug gausesniam priešui ir nesiskaitydamas su kovos pasekmėmis aukojo savo gyvybę.
Brangūs tėvynainiai, būkime realistai, nemanykime, kad lengvai atgausime laisvę. Tas kelias į laisvę dar problematiškas ir šiandien sunku numatyti, kokio masto aukų pareikalaus. Bet šitai neturi mūsų atbaidyti nuo siekiamo tikslo. Per mūsų žemę ėjo ne viena okupacija ir, Dieve duok, kad ši jau būtų paskutinė.
Niurnbergo karo tribunolo teismas nacistų partiją pripažino nusikalstama organizacija. Kyla teisėtas klausimas: ar Rusijos komunistų partija nėra šito paties nusipelnusi?
Brangus Lietuvos jaunime! Daug jaunų veidų matau čia. Jums buvo lemta ateit į šį pasaulį sunkiu mūsų tautai metu. Jūs nematėte nepriklausomos valstybės gyvavimo. Jums buvo brukama svetima ideologija. Buvo šmeižiama tautos praeitis, falsifikuojama istorija. Būkite aktyvūs blaivybės šalininkai, būkite tvirti dvasingai savo krašto patriotai. Nuo jūsų priklauso mūsų tautos likimas. Tegyvuoja laisva, nepriklausoma Lietuva!“
Po šios kalbos L. Laurinskas vėl patyrė šmeižto kampaniją. Už principingą ir kritišką kalbą 1989 m. rugpjūčio 20 mitinge Tauragėje, L. Laurinskas vietinės valdžios atstovų buvo patrauktas į teismą.
1991 m. sausio mėnesį L. Laurinskas buvo Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjų tarpe. Atkūrus Nepriklausomybę jis aktyviai dalyvavo kuriant ir stiprinant Lietuvos krašto apsaugą, dalyvavo kuriant Geležinio Vilko motorizuotą pėstininkų brigadą, dirbo Lietuvos Respublikos saugumo tarybos departamente vyr. inspektoriumi. Nuo 1991 metų jis – dimisijos pulkininkas. 1994-1998 m. L. Laurinskas buvo Tauragės motorizuotosios pėstininkų brigados vado padėjėjas kultūros ir auklėjamajam darbui. 2000 m. jis dirbo Krašto apsaugos ministerijos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente.
Už pasiaukojimą ir ištvermę apdovanotas
1991 metų sausio 26 d., praėjus dviem savaitėms po Sausio 13-osios dienos kruvinųjų įvykių Vilniuje, į tada dar vadintus Aukščiausios Tarybos rūmus teko lydėti Švedijos 4–to televizijos kanalo korespondentą ir operatorių. Kalbėjome su Audriumi Butkevičium, Česlovu Stankevičium ir kitais gynėjais.
Rūmų vidus atrodė labai įspūdingai: langai užbarikaduoti smėlio pripiltais maišais, vyrai ilsisi iškritę kas kur, o patalpoje jaučiasi savotiškas, sunkiai paaiškinamas specifinis kvapas. Nors tokios įtampos, kokią mes jautėme tą baisią Sausio 13-osios naktį stovėdami prie šių rūmų, jau nebuvo, tačiau matėme, kad karas dar nesibaigė... Jis baigėsi tik po pusės metų.
Gynėjų tarpe atkreipiau dėmesį į solidaus amžiaus vyriškį, tačiau negaliu tvirtai teigti, ar tai buvo Leonas Laurinskas, nes nuo pirmo susitikimo jau buvo prabėgę keletas metų...
Už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę LR Prezidento dekretu L. Laurinskas 1998 m. gegužės 19 d. buvo apdovanotas 3-čiojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, 1992 m. kovo 4 d. – Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2001 m. balandžio 3 d. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, o 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
L. Laurinskas mirė 2013 m. gegužės 4 d., sulaukęs solidaus 87 m. amžiaus. Palaidotas Tauragės miesto kapinėse.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
