Po mūsų šeimą ištikusios nelaimės sekmadienio vakarą mąsčiau, kokia esu laiminga, kad gyvenu čia, Lietuvoje, nes netikiu, kad kitoje pasaulio šalyje būčiau gavusi daugiau pagalbos.
Istorija prasidėjo taip, kaip turbūt laiką leido pusė šeimų su vaikais. Gražią žiemos pavakarę po sočių sekmadieninių pietų su trimis dukromis nusprendėme pasivažinėti su rogutėmis nuo populiaraus Vilniaus kalno senamiestyje.
Ten lankomės ne pirmą kartą, todėl įvairovės dėlei nusprendėme čiuožinėjimo vietą pasiekti nuo viršaus, o ne nuo apačios, kaip visada.
Kelis metrus šalia slidžių laiptų septynmetė dukra nusprendė įveikti „pašikniuku”. Tik vietoj to, jog sustotų vos juo pavažiavusi, neapskaičiavo posūkio ir pradėjo leistis itin stačia nuokalne, kur niekas nevažiuoja.
Nepadėjo šūksniai, kad virstų ant šono ir dukra su dideliu trenksmu rėžėsi į apačioje esantį suoliuką. Atkarpa todėl ir nevažinėjama, kad vienoje pusėje akmenys, o kitoje – suolas su betonine šiukšlių dėže.
Veriantis klyksmas, rodos, per sekundę atsidūriau šalia jos, atsargiai paguldėme ant suolo ir skubiai skambinome greitajai pagalbai.
Nors tądien per Vilniaus gimtadienį mieste buvo kamščiai, greitosios pagalbos automobilis mus pasiekė per 15 minučių. Per jas neleidome dukrai judėti, nes nežinojome, ar tai saugu.
Vilniaus greitosios pagalbos darbuotojai taip pat nerizikavo – paguldė ant neštuvų, nunešė nuo kalno vidurio, o atsargiai apžiūrėję automobilyje nusprendė vežti į Vilniaus Santarų vaikų priimamąjį, kur vaiką apžiūrėtų išsamiau.
Per vieną valandą dukra buvo nuvežta, priimta apžiūrai, peršviesta ir paleista su diagnoze, kad tai tik smarkus nugaros sumušimas. Valio, pora dienų poilsio ir vėl galės leistis nuo kalno (tik ne nuo to paties).
Mane pasidalinti šia istorija įkvėpė žurnalisto Karolio Vyšniausko pasakojimas apie jo apsilankymą ligoninėje. Norisi jam paantrinti – niekur kitur neįsivaizduoju tokio lygio pagalbos ir profesionalumo.
Visi priimamajame sutikti specialistai buvo draugiški, malonūs, konkretūs ir elgėsi labai raminančiai. Ir tai mums nekainavo nė cento, tik nesibaigiančias mano padėkas – ačiū!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
