Katino netekę šeimininkai iš veterinarijos klinikos sulaukė ne atsiprašymo, bet advokato laiško

Noriu pasidalinti liūdna savo katino istorija ir tokiu būdu keturkojų mylėtojams priminti, kad būdrautų: visai nesvarbu, ar atiduodami sunegalavusį augintinį ir jo likimą į specialistų rankas būsime nepatiklūs, ar aklai pasitikėsime gydovais, vis tiek, atsitikus nelaimei, liksime visiškai vieni ir su savo skausmu, ir su savo teisybe, ir niekas – nei gydymo įstaiga, nei veterinarų veiklą prižiūrinčios institucijos – neprisiims jokios atsakomybės už tragiškus padarinius dėl galbūt arogantiško gydytojų požiūrio, aplaidumo ar klaidų. 

 123rf asociatyvioji nuotr.
 123rf asociatyvioji nuotr.
 123rf asociatyvioji nuotr.
 123rf asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Ingrida

Apr 15, 2019, 10:43 AM

Katinui atlikta operacija

Mano šeimos skaudi patirtis liudija: jei būtume laiku suabejoję veterinarės, kuria iš pradžių visiškai pasitikėjome, profesionalumu, ir nebūtume paisę jos patarimų, kurie, kaip vėliau ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) patvirtino, kirtosi su informacija ant vaistų gamintojo lapelio, galbūt dar būtume spėję išgelbėti mūsų numylėtinį... 

Katino netekome, kai jam nebuvo nė 4 metų. O viskas prasidėjo, kai jis ėmė sunkiai šlapintis, kadangi šlapimo pūslėje rinkdavosi kristalai, vadinamieji surfitai, ir kimšosi šlapimo takai – tai ganėtinai dažna kastruotų ir sterilizuotų katinų problema. 

2018 m. lapkritį pas savo veterinarą, kurį pažįstame jau 15 metų, katinui atlikome šlapimo takų operaciją. Po operacijos augintinio būklė pagerėjo, viskas sugijo. 2019 m. sausio pradžioje katinėlis vėl pradėjo „ilgai sėdėti” ant kraigo dėžutės ir nebeprasišlapinti. 

Kreipėsi pagalbos į kitą gydytoją

Nuliūdau, kad, matyt, operacija nepadėjo. Dabar jaučiuosi kalta, kad iš to streso ir baimės ėmiau blaškytis, ir kreipiausi ne į tą patį gydytoją, bet paklausiau patarimo katiną nuvežti aprodyti kitai specialistei – veterinarei Ievai Kirchovaitei. 

Vos tik įėjome į kliniką, kurioje ji dirba, susidarė įspūdis, kad mergina nepatenkinta, arogantiška, bet galbūt taip tik pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Pimiausia ji mums išsakė priekaištą – o kam išvis katiną operavome, esą tie veterinarai tingi dirbti su gyvūnais, eina paprasčiausiu ir brangiausiu keliu – išoperuoti. Galbūt ji teisi, juk veterinarų nuomonės ir gydymo metodai kai kada skiriasi.  

Suabejojo tyrimais

Visai dienai palikau savo nelaimėlį minėtoje gydykloje pas I. Kirchovaitę. Po darbo katiną pasiėmiau. Išvažiuojant gydytoja davė pritrauktų švirkštų su nošpos ir priešuždegiminių vaistų tirpalais, kad namie leisčiau, ir nusiuntė kitą dieną atlikti echoskopijos. 

Echoskopiją atlikome. Buvo nustatyta, kad inkstai sveiki, tik daug smėlio šlapimo pūslėje. Surinkome augintinio šlapimą į švirkštą ir pristatėme I. Kirchovaitei. Gydytoja įvertino echoskopijos rezultatus, tada iš surinkto bokse šlapimo tyrimo nustatė, kad pūslėje yra E. coli bakterijos. 

Mano žiniomis, E.coli nustatyti šlapimo pūslėje galima tik sterilia adata paėmus šlapimą tiesiogiai iš šlapimo pūslės, nes E.coli yra žarnyno bakterija, ir jei šlapimas lietėsi su gyvūno plaukais (kuriuos jis laižė), tai faktas, kad ją rasime, bet galbūt klystu, nes aš gi – ne specialistė. Taigi, po tyrimo minėtoji veterinarė labai rimtai ir jau rūpestingai pareiškė, kad reikia kantrybės išvaryti smėliuką iš šlapimo pūslės, ir viskas bus gerai. 

Tris savaites badžiau katiną nošpa, priešuždegiminiais vaistais, taip pat, laikydamasi gydytojos nurodymų, sudaviau antibiotikų 10 dienų kursą, dar pakeitėme maistą iš šlapio į sausą, kurį I. Kirchovaitė mums įsiūlė ir pardavė. Mūsų veterinaras anksčiau sakė, kad sauso maisto mūsų katinui negalima, bet juk lankiausi ne pas jį, o pas čia minimą gydytoją, ir nebenorėjau mėtytis, laikiausi nuostatos, kad jei kreipiausi į ją, tai ir turiu jos klausyti. 

Taip pat veternarė mus įkalbėjo nupirkti brangų papildą surfitams tirpdyti – ji tikino, kad su šiuo papildu ne vienam gyvūnui išgydė akmenis. Kiek pamenu, gydytoja minėjo vien šunis, o kai paklausiau, ar padės ir katinui, užtikrino, kad tikrai padės. Ji – specialistė, todėl nenorėjau su ja ginčytis. 

Katinas nugaišo

Sausio 28 d. vakare pastebėjau, kad katinui kažkas negerai – vangus, liūdnas ir vis tiek beveik nesišlapina. Sausio 29 d. grįžęs iš darbo vyras rado katinėlį gulintį ir gailiai kniaukiantį, jis vėmė ir nebepavilko galinių kojų. Vyras skubiai mūsų augintinį pakirstomis galūnėmis ir leisgyvį nuvežė pas mūsų pirmąjį veterinarą.  Išvada – intoksikacija priešuždegiminiais vaistais. Kitą rytą katinėlis nugaišo.

Pagal vaisto „Carprofen“, kuris buvo duotas mūsų katinui, aprašą, jis tikrai yra toksiškas katinams, ir galima tik vienkartinė dozė, ir prieš skiriant antrą dozę, rekomenduojama labai gerai įvertinti katino būklę. O mes suleidome jam 12 dozių – po dozę kasdien, nes taip liepė gydytoja. 

Kai palaidojom keturkojį ir emocijos aprimo, parašiau I. Kirchovaitei laišką ir prisegiau išrašą su katino nugaišimo priežastimi bei paklausiau gydytojos, kaip ji mano, kokią šiuo atveju atsakomybę turėtų prisiimti keturkojį gydęs veterinaras.

Gydytoja ilgai nieko neatrašė, galiausiai gavau aptakų atsakymą. Perklausiau, ar tikrai tą preparatą galima buvo skirti tokiomis didelėmis dozėmis, o veterinarė atsakė, kad toks gydymas taikomas. Tarkime, galbūt toks gydymas ir taikomas.  

Kai atsisuku atgal, pradedu galvoti, kad gal to katino išvis nereikėjo kastruoti – tuomet būtume išvengę problemų grandinės, apie kurią farmacijos pramonė ir veterinarai, besipelnantys iš gyvūnų ligų ir komplikacijų, patiriamų po kastracijos ar kitų nebūtinų operacijų, nutyli. Tačiau žmogui, kuris pats neturi veterinaro išsilavinimo ir neturi gyvūnų gydymo patirties, lieka pasikliauti specialistais ir spręsti esamą problemą čia ir dabar, nebesižvalgant į praeitį. 

Aš gydytojos vienareikšmiškai nekaltinu, bet mane nustebino jos požiūris ir nesikeičianti pozicija nuo pat pradžių iki tragiškos pabaigos. Kai internete parašiau ne pačius geriausius atsiliepimus apie I. Kirchovaitę, gavau advokato grasinimą, kad mane paduos į teismą.

Taigi, dar vienas smūgis: vietoj to, kad klinika atsiprašytų ir apgailestautų už galimai padarytas klaidas, pasigilintų į situaciją, kad jų nekartotų, ar bent parodytų atjautą, dar grasina teismais, tarsi ne jie būtų taikę gydymą gyvūnui, o aš pati būčiau iš lubų išbūrusi ir tyrimus, ir diagnozes, ir paskyrusi papildus, vaistus, jų vartojimo kiekius.  

Kreipėsi į VMVT

Tada parašiau skundą į VMVT. VMVT atsakė, kad veterinarijos klinika pažeidė gydomų gyvūnų registracijos žurnalo pildymo tvarką (už tai gavo įspėjimą), tačiau tai neturėjo įtakos mūsų gyvūno sveikatos būklei. 

Taip pat VMVT pripažino, kad veterinarė nesilaikė veterinarinio vaisto aprašo nurodymų, ir „gydymas (pagal surinktus duomenis) nedavė norimų rezultatų, ir gyvūnas nugaišo“. Tačiau toliau VMVT gudriai vynioja: tarsi nubraukia prieš tai konstatuotą faktą.

Esą, kadangi nebuvo atliktas gyvūno skrodimas bei anatominis tyrimas, „negalima daryti objektyvių išvadų dėl gyvūno nugaišimo“.  Aš irgi negaliu visu šimtu procentų teigti, kad katiną pražudė būtent čia minima veterinarė ir jos paskirti preparatai, bet manau, kad gydant mūsų keturkojį jai pritrūko individualaus požūrio, atidumo ir galbūt profesinių žinių. 

Suprantu, kad VMVT gali išsisukti, kadangi pagal esamą tvarką, kaip jos atstovai teigia, nėra įgaliota vertinti veterinarijos paslaugų teikėjo teikiamų veterinarinių paslaugų tinkamumo dėl konkretaus gyvūno ligų diagnozavimo ir gydymo bei konsultavimo ir nėra įgaliota spręsti dėl to kilusių asmenų tarpusavio ginčų. 

Bet taip išeina, kad nuo galimai netinkamo gydymo nukentėjusio ar nugaišusio gyvūno savininkai bet kokiu atveju dėl nelaimės ir patirtų nuostolių patys liks kalti: niekam nerūpi, kad veterinaro nurodymų laikėsi papunkčiui, o klinika, net ir oficialiai pripažinus, kad taikė netinkamą gydymą ar dozavimą, lieka nepajudinama ir nenubausta vien dėl kažkokių formalumų, vadinasi, ir toliau gali daryti, ką nori. 

Tai kam tada reikalingos veterinarus ruošiančios aukštojo ar aukštesniojo mokslo įstaigos, veterinarų diplomai, veterinarijos praktikos licencijavimas ir oficialios gyvūnų gydymo įstaigos, kurioms turime palikti šimtus, kai kada – ir tūkstančius eurų, svarbiausia – patikėti šeimos nario gyvybę, jei vis tiek niekas už nieką dėl nieko neatsako ir nė nesistengia taisyti klaidas, tobulėti? Atsargiai vertinai veterinarus, nepasikliovei jais – pats kaltas. Jei visiškai pasitikėjai gydytojais ir sekei jų instrukcijomis bei patarimais iki paskutinio vilties atodūsio – irgi pats kaltas. 

Kita vertus, ko stebėtis tokia situacija veterinarijos paslaugų srityje, jei lygiai tas pat – ir su žmonių gydymu: jei į medikus skersuoji, abejoji jų visagališkumu, pats ieškai informacijos, domiesi liga bei jos gydymo būdais ir, neduokdie, užsiimi savigyda, esi marginalas, kažkoks „antivakseris“, kaip dabar madinga prasivardžiuoti, bet jei tikėjai daktarais ir siuntinėjamas iš kabineto į kabinetą vykdei jų nurodymus nė nemirktelėdamas, vis tiek po jų padarytų klaidų ir dėl kilusių sunkumų ar nelaimės liksi pats kaltas ir atsakingas už savo ar artimųjų sveikatą, nes visi – ir gydytojai, ir farmacininkai, kurių preparatus jie paskyrė, ir visokios komisijos liks „ne prie ko“, nes visada pritrūks kokių nors formalių, atseit objektyvių įrodymų, esant net ir akivaizdiems pažeidimams ar profesionalumo trūkumui. 

Kai skausmas atlėgo, išliko pamoka, kad visada, net ir stresinėse, sudėtingose situacijose negalima prarasti kritiškumo, pastabumo, reikia stengtis išlaviruoti tarp pasitikėjimo specialistais ir savo nuojauta. 

***

Veterinarijos gydytoja Ieva Kirchovaitė komentavo, kad minėtoji moteris kreipėsi į „Vetvitą“ dėl savo katino gydymo, nors prieš tai naudojosi kitos klinikos paslaugomis. „Vetvita“ griežtai laikosi nuostatos nekomentuoti kitų kolegų darbo, todėl teiginiai, kad buvo išsakyti priekaištai dėl anksčiau atliktos operacijos, neatitinka tikrovės.

„Veterinaras, nepaisant maksimaliai dedamų pastangų, objektyviai negali garantuoti gyvūno pasveikimo, kadangi ligos eiga priklauso nuo begalės faktorių. Aprašomu atveju katino išgydyti, deja, nepavyko.

Po gyvūno mirties moteris ėmė el. paštu siųsti nemotyvuotas pretenzijas, internetinėje erdvėje sistemingai skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, raginti potencialius klientus nesikreipti į „Vetvitą“. Dėl šių priežasčių, per bendrovę atstovaujantį advokatą buvo paprašyta tokius veiksmus nedelsiant nutraukti, kas ir buvo padaryta.

„Vetvita“, kaip veterinarijos klinikos veiklą, prižiūri Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), į kurią dėl tariamai netinkamo katino gydymo su skundu ir kreipėsi laiško autorė. VMVT atliko bendrovės patikrinimą ir konstatavo kad: 1. Skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino; 2. Objektyvių išvadų dėl katino mirties VMVT pateikti negali. 

Nėra ginčo dėl to, kad nebuvo atliktas katino skrodimas bei patologinis bei anatominis tyrimas (tai pažymėjo ir VMVT), dėl to teiginiai apie „Vetvita“ atsiųstą išvadą su mirties priežastimi yra klaidinantys.

Kiekvieno gyvūno netektį veterinarijos gydytojai išgyvena kartu su šeimininkais ir pastarųjų emocialios reakcijos yra suprantamos. Tačiau tai nesuteikia teisės viešoje erdvėje žeminti tiek klinikos, tiek jos darbuotojų vardo, ypač, kaip pripažįsta ir straipsnio autorė, nesant tikrumo dėl veterinarijos gydytojų kaltės“, – rašoma veterinarijos gydytojos I. Kirchovaitės komentare.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: Seimo opozicijos komentarai apie Vyriausybę ir gynybos finansavimą