Mano žmona buvo pusiau nesąmoninga, dejavo ir negalėjo logiškai atsakyti į klausimus. Visada tokios būklės vežame ją į ligoninę, visada priimdavo ir dar sakydavo: „Kodėl taip vėlai, kodėl ne prieš dieną, ar dvi?“.
Jos ligos: hepatinė encefalopatija, dėl kurios atsiranda smegenų pažeidimai ir žmogus pasidaro nebesiorientuojantis, galiausiai ištinka hepatinė koma.
Taip pat antro tipo diabetas, stazinis širdies nepakankamumas, portinė hipertenzija ir daug kitų. Paskutinius tris kartus nuvežus į ligoninę buvo diagnozuota anemija. Vien iš labai didelio kiekio išrašų, kuriuos visada parodome GMP, galima suprasti, kad tai yra sunki ligonė.
Įskaudino mediko replikos
GMP paklausė, į kokią ligoninę vežti. Pasakiau, kad į Santaros kliniką, nes man arčiau ir patogiau, žmona neįgali ir negali visiškai vaikščioti, tad reikia prie jos visą laiką būti. Čia netyčia prasitariau, kad tai dar ne visos bėdos – Hanoveryje Vokietijoje neseniai avarijoje žuvo sūnus, organizuojame jo parvežimą ir laidotuves...
Čia ir prasidėjo: „A, tai jūs norite atsikratyti žmona, kad galėtumėte ruoštis laidotuvėms“ ir panašiai bambėjo, kol ligonę nešėme laiptais, ėjome prie mašinos. Prieš išnešant iš namų dar paklausiau, ar reikia pasiimti savo pledą? Man buvo atsainiai replikuota: „Tai žinoma reikia. Jums kad tik atsikratyt žmogaus, nesvarbu kaip“.
Net sutrikau tai girdėdamas. Taip pat buvo pakartota kokius penkis kartus, kad: „Mums nuvežti juk nesunku, bet jos nepriims į ligoninę ir teks jums namo važiuoti“. Taip pat sakė, kad Santarose didelės eilės ir mums tektų laukti kelias valandas. Visos šios replikos buvo pasakytos to paties mediko, deja, vardo neįsiminiau.
Žmoną slaugiau jau daugiau nei ketverius metus ir vietoje užuojautos, kad dar sūnus tragiškai žuvo, išgirdau – atsikratyti. Tad, kas toje brigadoje buvo per gydytojas, kas per chamas (joks kitas žodis čia netinka)?
Negi gali būti, kad tokie žmonės dirba GMP, kurie savo nežabota kalba gali ne suteikti medicininę pagalbą, o nuvaryti ir į kapus, kas vėliau ir atsitiko. Be to, šis gydytojas dar ir Santaros priėmime visiems apskelbė, kad aš su dukra norime žmoną paguldyti į ligoninę, kad ja galėtume atsikratyti, kad ligonei nieko tokio, tik emocijos.
Kaip vėliau virtualiai paaiškino GMP direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė, taip medikas elgėsi: „Rūpindamasis pacientės savijauta, jis patarė išgyventi sūnaus netekties skausmą kartu su artimaisiais, o ne ligoninėje tarp svetimų žmonių“.
Gydyti išsiuntė į psichiatrinę
Nuvežus į Santarų klinikų priimamąjį, maždaug po 2 valandų, kai patekome į stebėjimo palatą, buvo atliktas cukraus kraujyje kiekio matavimas, tačiau jokie detalesni tyrimai nebuvo daromi.
Ten budėjusios gydytojos (vardo ir pavardės neįsidėmėjome) buvo nuspręsta ligonę vežti į N. Vilnios psichiatrinę ligoninę. Gydytoja tokį sprendimą argumentavo pacientės... verkimu. Dukrai pradėjus vardinti jos ligas, gydytoja atsakė: „Bet juk ji verkia ne dėl kepenų cirozės“.
Su savimi visada vežiojamės ankstesnius išrašus iš ligoninės ir rodome gydytojams. Deja, gydytojai, išsiuntusiai ligonę į psichiatrinę, jie nebuvo įdomūs, į nė vieną nebuvo pažvelgta.
(2018 metais ji gulėjo ligoninėje 6 kartus, taigi 6 išrašai, 2017 metais – 4 išrašai, 2016 metais – 5 išrašai, ir dar keli išrašai iš ankstesnių metų).
Taigi, atvažiavo greitoji pagalba ir išvežė mano žmoną. Dukra prisimena, kad vežant koridoriais greitosios pagalbos medikas paklausė, dėl ko ji vežama į psichiatrinę, dukra atsakė: „Nes verkia“.
Atsidūrėme psichiatrinės ligoninės priimamajame. Ačiū ten dirbusiems medikams. Jiems iškart situacija pasirodė grėsminga. Budinti gydytoja, mus pasikvietus į kabinetą, pradėjo nagrinėti išsamiai paskutinius išrašus ir pildyti informaciją kompiuteryje, daug klausinėjo apie konkrečias ligas ir vaistus, kuriuos vartoja.
Buvo liepta skubiai paimti kraują detalesniam tyrimui. Gydytoja stebėjosi, kaip Santaros gydytoja galėjo nepadaryti tyrimo ir atsiųsti pacientę su anemija į psichiatrinę.
Kraujo tyrimo rezultatai parodė, kad: hemoglobinas (HGB) – 76 (turi būti 117–145), eritrocitai (RBC) – 2.6 (turi būti 4.10–5.10). Gydytoja pasakė, kad eritrocitai praktiškai negaminami.
Gyvybė geso
Iškviestosios greitosios medikai dukrai (ji važiavo su mama greitojoje) visą kelią kartojo, kaip tokio lygio ligoninė galėjo pasielgti su tokiu pacientu, išsiųsti jį su anemija ir kitomis ligomis į psichiatrinę, netgi patarė rašyti skundą.
Ligonė grąžinama į Lazdynų ligoninę. Ligoninės Terapinio skyriaus palatą pasiekėme apie pusę dvylikos nakties. Taigi, pagalba pacientei nebuvo suteikta apie 8 valandas. Galbūt, jos buvo lemtingos? Sekančią dieną buvo pastatytos kraujo plazmos lašelinės, prasidėjo gydymas.
Šeštadienis, sekmadienis ir pirmadienis praėjo be didesnių pakitimų. Buvo toliau lašinama kraujo plazma, kiti skysčiai. Aiškių gerėjimo požymių, kurie matydavosi ankstesniais vizitais ligoninėse, nesimatė.
Tiesa, kraujo tyrimų duomenys buvo pagerinti. Ligonė buvo tai sąmoninga, tai nesąmoninga; tai kalbėjo, tai murmėjo kažką ir nuolatos buvo mieguista, nuolat snaudė, dejavo. Tai matėme savo akimis, akivaizdžiai. Mes, tai aš ir dukra, kurie visada, visas dienas buvome per pietus ir vakarienės metu prie ligonės.
Mums vėl atvykus į ligoninę, savo žmoną jau radome komoje. Šnopavo ir kvėpavo per burną, nereagavo į bet kokį prisilietimą ir buvo labai keista, kad aplinkui nieko nevyko.
Užėjusios slaugytojos paklausėme, ar kas nors yra daroma ir kodėl taip yra? Ji atsakė, kad apie šią ligonės būklę slaugytoja informavo gydytoją, o jis jai atsakęs, kad: „Jai taip būna, jos būklei tai normalu“.
Taip atsakyti galėjo tik gydytojas, kuris nebuvo užėjęs į pacientės palatą nuo pat ryto ir dėl to nežinojęs, kad ją ištikusi hepatinė koma ir galvojęs, kad ji vis dar pusiau sąmoninga, kaip ir buvo prieš tai dieną.
Susiradus gydytoją, iš nevilties paklausiau, kodėl ligonė komoje ir nieko visiškai nedaroma, tokios būklės ji yra buvusi tik reanimacijoje. Išgirdęs apie reanimaciją, išrėžė: „Ką guldyti į reanimaciją, aš spręsiu... Ir viską, ko reikia, mes darome...“
Nesupratau tokio pykčio priepuolio priežasties. Tada pasiūliau, gal reikėtų uždėti deguonies kaukę, kad lengviau būtų jai kvėpuoti. Tai, vis dėlto, buvo padaryta. Taip pat gydytojas liepė padaryti smegenų kompiuterinę tomografiją.
Skaudu, kad tai nebuvo padaryta prieš mums ateinant, o jei būtume patys neieškoję gydytojo, neaišku, po kiek laiko būtų pastebėta, kad pacientė komoje.
Palaidojo su sūnumi
Ketvirtadienį ligonės būklė matėsi, kad blogėja. Tankus buvo kvėpavimas, matėsi išdžiūvusi burna, liežuvis veik pridžiūvęs prie gomurio, gerklėje gurgėjo karkalai. Visaip bandėme drėkinti greitai džiūstančią burną. Slaugytoja neprašoma atnešė pagaliuką apvyniotą marle, kurį vilgėme vandenyje ir drėkinome.
O viltis, viltis paskutinė, kad su ja dar pakalbėsiu, vis blėso ir blėso... Buvau „ant ribos“.
Penktadienį iš ryto, iš namų paskambinau įstaigos vadovui direktoriui Algimantui Pamerneckui (teko praeityje bendrauti), maždaug, gelbėkite!, padėkite! Bet ar gali jis visiems padėti?
Ir... O, stebuklas! Jau trys lašelinės vienu metu, radome kai atvažiavome. Atsirado karkalų išsiurbimo aparatėlis, kuris dėl ilgo nenaudojimo, dėl tarpinės sustangrėjimo, iškart neveikė.
Bet buvo jau per vėlu, jau buvo po laiko... Šeštadienį apie 9 val. paskambino gyd. Jurijus Kižlo ir pranešė, kad mano 68 m. žmonos nebėra.
Ir taip mirtys dvi vienu metu. Taip ir buvo abu kūnai pašarvoti Matulaičio bažnyčios laidojimo patalpoje. Gulėjo mano žmona ir mano sūnus...
Nors tu stauk iš skausmo ir nevilties. Stauk iš beprasmio gyvenimo buvus ir būsimo, jei toks jis dar gali būti... Prakeikiu tuos, kurie galėjo vieną gyvenimą dar išgelbėti, kurie darė, bet nepadarė to, ką galėjo, ar nenorėjo...
Kaip man toliau gyventi?
***
Greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius dr. Zdislavas Skvarciany komentavo, kad ši istorija jiems yra žinoma ir buvo išsamiai išnagrinėta gavus skundą.
„Buvo išnagrinėta kvietimo kortelė pas pareiškėjo žmoną, išklausytas kvietimo priėmimo pokalbio garso įrašas, GMP brigados darbuotojai pateikė raštiškus paaiškinimus dėl minėto kvietimo. Darbuotojų pateiktuose paaiškinimuose ir pokalbių su jais metu darbuotojai neigė, kad kalbėjo apie tai, jog pareiškėjas siekė „atsikratyti“ ligonės.
Brigados vadovas bandė paaiškinti pacientės artimiesiems, kad indikacijų hospitalizuoti pacientę į Santaros klinikas nėra, tačiau pacientės artimiesiems pageidaujant, ji buvo ten nuvežta. Pareiškėjui elektroniniu paštu buvo pateikti atsakymai į jo skundą ir papildomą raštą.
Pagal mūsų įstaigos darbo principus, į kvietimus vykstantys GMPS darbuotojai su pacientais ir jų artimaisiais turi elgtis mandagiai ir pagarbiai, siekiant išvengti konfliktinių situacijų. Pagal VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties Darbuotojų elgesio kodeksą, siekiama pagarbių santykių su pacientais, jų atstovais ir kitais asmenimis. Darbuotojai turi „pagarbiai išklausyti asmenis ir imtis visų teisėtų priemonių jiems padėti, dėmesingai reaguoti į pacientų, jų artimųjų... prašymus ir siūlymus“. Darbuotojams nuolat primenamos elgesio su pacientais bei jų artimaisiais taisyklės.
Taip pat išnagrinėjome Jūsų persiųstą laišką. Galime pakomentuoti jo dalį, kuri liečia GMP paslaugos teikimą pareiškėjo žmonai GMP brigada į kvietimą, kuriame buvo nurodyta, jog pacientė be sąmonės, atvyko operatyviai (per 9 min.).
Pacientė buvo sąmoninga, jos būklė buvo tinkamai įvertinta (kraujo spaudimas 125/80, pulsas 91, kvėpavimo dažnis 18 k/min., gliukozės kiekis kraujuje 7,8). Brigados vadovas paaiškino pacientės artimiesiems, kad indikacijų vežti pacientę į tretinio lygio ligoninę nėra, tačiau pagal artimųjų pageidavimą pacientė buvo ten nuvežta. Teiginių apie brigados darbuotojų „bambėjimą“ ir replikas nešant ligonę neštuvais į GMP automobilį vertinti negalime dėl skirtingų pareiškėjo teiginių ir brigados narių paaiškinimų“, – komentavo Greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius dr. Z. Skvarciany.
**
VUL Santaros klinikų Vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Gitana Letukienė nuoširdžiai apgailestavo dėl vyro šeimą ištikusios netekties.
„Artimojo mirtis, nors ir sunkiai bei ilgai sergančio ligonio, visada yra nepaprastai skausminga, netikėta ir sunkiai išgyvenama, su kuo susitaikyti yra labai nelengva.
Kruopščiai išanalizavę medicininius dokumentus, matome, kad pacientė dėl sunkios kepenų cirozės Santaros klinikose buvo gydoma apie 10 metų tiek ambulatoriškai, tiek stacionare.
Santaros klinikose informacija apie visų pacientų apsilankymus, tyrimų atsakymai, išvados yra kaupiami elektroninėje ligos istorijoje, todėl pacientui kreipusis į klinikas, visi anksčiau fiksuoti medicininiai duomenys yra lengvai ir greitai prieinami konsultuojančiam medikui ir pacientui nebereikia pateikti ankstesnių apsilankymų mūsų įstaigoje išrašų. Į stacionarą visuomet guldome būtent tuos, kuriems tuo metu yra būtina mūsų klinikų medikų pagalba.
MInėtai pacientei atvykus į Santaros klinikų Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, gydytojai operatyviai įvertino pacientės būklę. Būtent psichologinė pacientės būklė kėlė didesnę grėsmę jos gyvybei nei fizinė, nes pakartotinai buvo išsakomos suicidinės mintys, o tai atitinka būtinosios medicinos pagalbos kriterijus psichiatrinei pagalbai, todėl ir buvo priimtas sprendimas nukreipti pacientę specializuotai psichiatrinei pagalbai. Be to, prieš tai Santaros klinikose jai buvo atlikta galvos kompiuterinė tomografija ir atmesta ūminė centrinės sistemos patologija.
Mes apgailestaujame, kad pacientės šeimos nariams informacija pasirodė ne visai pakankama ar aiški, nors ir po to su jais ne kartą kalbėjome. Deja, medikai nėra visagaliai. Jei tik galėtume kažkuo psichologiškai ar mediciniškai padėti šeimai, esame tam pasirengę“, – komentavo VUL Santaros klinikų Vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Gitana Letukienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
