Tą patį nesenai darė moterys per tarptautinę moters dieną – mes vis dar turime ką pasakyti, ne viskas dar šių dienų visuomenėje moteriai pasiekiama be kovos. Beje, homoseksualių asmenų kova už teisę būti ir ėjimas į viešumą prasidėjo kartu su pirmaisiais moterų judėjimais dėl lygių teisių.
Šių laikų modernioje ir liberalioje visuomenėje žmones nebėra užmėtomi akmenimis už tai kad yra „kitokie“, „ne kaip visi“. Tad dvejopi jausmai mane apėmė, perskaičius pono Kristupo Krivicko kvietimą į atsakomąsias, kaip buvo pavadinta, „Tradicinių šeimų eitynes“.
Iš kur ta priešprieša?
Viena vertus – esame demokratinė visuomenė ir kiekvienas turime teisę kalbėti apie tai, kas mums aktualu, ginti tai, kas mums brangu. Kita vertus – visada yra svarbu kontekstas ir forma, kuria mes tai darome. Kokią žinutę iš tiesų siunčiame.
Aš esu už žmogaus laisvę kaip didžiausią vertybę. Todėl sutrikau perskaičiusi šio labai viešo ir gerai žinomo žurnalisto K.Krivicko tokią agitaciją, kuri akivaizdžiai sudaro priešpriešą tarp dviejų visuomenės grupių.
Išeitų taip, kad LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų. - Red.) eitynėmis siekiama perduoti žinutę, kad homoseksualūs asmenys turi kažką prieš šeimas auginančias vaikus? Aš asmeniškai nesu girdėjusi, kad seksualinių mažumų atstovai turėtų kažką prieš šeimas ar nekęstų vaikų. Netgi priešingai – šie žmones kovoja už tai, kad irgi turėtų teisę gyventi šeimoje.
Kai kurie jų, kaip ir ne homoseksualūs asmenys, turi siekį gyvenime išreikšti save tėvo ar motinos vaidmenyje. Tad šeima ir vaikai, kaip suprantame, nėra šios visuomenės grupės priešas, netgi priešingai. Dėl teisių į tokį gyvenimo būdą jie ir kovoja.
Juos demonizuoja
Tad kam ponas K.Krivckas įstatė pleištą tarp seksualinių mažumų atstovų ir šeimų su vaikais, rengdamas „atsakomąjį“ renginį? Mano nuomone, tai sudaro klaidinantį vaizdinį, jog homoseksualai ir šeimos – dvi visuomenės grupės, kurios viena kitai prieštarauja.
Atsakymas, manau, daugiau nei akivaizdus. Kaip minėjau, žmogaus laisvė yra svarbiausia. Laisvė žinomam žmogui pasisakyti jam svarbia tema apie šeimą yra visiškai suprantamas dalykas iki to momento, kuomet akivaizdžiai nusitaikoma į kitos visuomenės grupės narių teises.
Jie nepelnytai demonizuojami. Teisė reišti nuomonę yra gera, kai neskleidi „tarp eilučių“ priešpriešos kitai visuomenės grupei. Greta to dar gal pasiguodžiant, kad tų „priešų“ vis daugėja, o pats jautiesi užengta mažuma?
Tai yra paprasčiausias visuomenės kiršinimas, remiantis neadekvačiais savo paties įsivaizdavimais ir nusistatymu prieš tam tikrą visuomenės grupę. Tai – paprasčiausia diskriminacija. Tik dangstantis šventu ir branginamu visuomenės dariniu – šeima.
Bijome „kitokių“
Toks įspūdis, kad homofobiškų nuotaikų apimtas vyras pats pasijuto mažuma . Na, gal intelektualesnis žmogus, turintis kažkiek empatijos, tuomet suprastų, kaip dešimtmečiais jautėsi tie „kitokie“. Visais laikais nesuprasti, trokštantys laisvės ir nenorintys būti prisitaikėliais turėjo kovoti su masėmis, tradicijomis, religiniais kanonais ir puritoniškąja visuomenės dalimi.
Ponas K.Krivickas bando prisidengti „tradicinės šeimos vertybėmis“, tačiau jaučiasi skleidžiamas nepasitenkinimas.
Buvo laikai kai „kitokius“ (tai yra, sergančius genetinėmis ligomis, raudonplaukius, albinosus ir kt.) žmones išvydavo iš bendruomenės ir pasmerkdavo mirčiai. „Kitokių“ vaikų atsikratydavo. „Kitokį“ apkaltindavo nusikaltimu pirmą. Buvo laikai, kai „kitokius“ degindavo ant laužo. Su „kitokiais“ darė medicininius eksperimantus psichiatrinėse ligoninėse ar koncentracijos stovyklose.
Taip žmones elgėsi, nes „kitokių“ bijojo ir nesuprato, ir nenorėjo suprasti. Dabar yra nauji laikai, tačiau žmones tokie patys. Dėl protą temdančios baimės, prietarų ir paprasčiausio nenoro suprasti, visuomenės dauguma įsivaizduoja esantys moralės autoritetas.
Reziumė. Aš nesu už kažką. Netgi nesu ėjusi kokiose nors eitynėse ir nesiruošiu artimiausiu metu to daryti. Bet nesuprantu, kam skleisti neigiamą žinutę. Nejau laisvoje Lietuvoje pradėsime rengti atsakomąsias eisenas, kai eina moterys – parkuose būriuosis liūdni vyrai? Einant mokytojams – parkuose rinksis pikti ir pažymiais nusivylę mokiniai?
Tik skirtumas tas, kad tarp šių socialinių grupių aš matau aiškias sąsajas. O tarp K.Krivicko eitynių ir LGBT eitynių taip ir nesugebėjau įžvelgti nieko kito, išskyrus... diskriminuojančios žmones potekstės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
