Tačiau nukirtus šaknis, baltiškąjį unikalumą, ryšį su tradicijomis ir dvasingumu nebežinome, kas esame. Lietuviams reikia daugiau patriotiškumo, nes be jo žmogaus gyvenimas tėvynėje netenka šaknų ir motyvacijos. Juk Lietuva – ne tik žemė, vardas, valstybė, bet ir kalba, tradicijos, kultūra, mentalitetas, vertybės, žmogaus identitetas. Turėtume jausti pasididžiavimą ir dėkingumą, kad gimėme šiame pasaulio krašte, kuris vadinasi Lietuva.
Norėtųsi daugiau pagarbos amžinosioms vertybėms. Tautą noriu matyti išsaugojusią savo istorinę ir kultūrinę savastį. Žinau, kad viskas progresuoja, bet iš gilumos einantį lietuvišką autentiškumą, įgavusį šiuolaikines formas, išsaugoti galima.
Todėl turime pasipriešinti dabartiniam Europos integracijos turiniui, nes ši integracija yra radikali kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių naikinime. Valstybiniu lygmeniu, manau, turime pripažinti, kad dabar Briuselio vykdomas Europos tautų europinimas veda į tautų išnykimą.
Mūsų tautoje glūdi galia dvasiškai ir moraliai ugdyti asmenybę, taip pat susieti individą su visa žmonija, šiuolaikiniam, globaliam žmogui ji vis dar reikalinga. Dėl to Lietuva turi liautis aklai laikytis įsikibusi oficialiosios Briuselio viršūnių pozicijos ir privalo ryžtingai jungtis prie Višegrado šalių grupės iniciatyvų atnaujinti Europos Sąjungos poziciją.
Mūsų gimtoji šalis turi turėti svajonę ir jos siekti. Svajonę apie garbingą ir gražią Lietuvą, kuri pasaulyje būtų pripažinta kaip moderni, dvasinga, turtinga visuotinio sambūvio narė. Tokią, kurioje visiems jos žmonėms jauku, miela ir sveika gyventi.
Tai gali būti pasiekta dėl naujos pasaulėžiūros, išsaugojusios amžinąsias vertybes ir senąjį paveldą, ir progresyvių minčių, kurios lyg tyras šviesos, gėrio šaltinis sklis po pasaulį ir telks tautas glaustis prie mūsų valstybės. Ji bus tas laimės žiburys, kurio taip reikia šiuolaikiniam pasauliui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
