Stebint informaciją socialiniuose tinkluose be antraščių, susidaro įspūdis, kad žmonės susirenka į linksmus vakarėlius – veiduose šypsenos, jokios atgailos ir liūdesio.
Atrodo, kad per tokius „paminėjimus“ žmonės susirenka pasifotografuoti, atrodo, kad tikslas pasiektas, jeigu pavyksta nusifotografuoti šalia kokio nors oficialaus asmens.
O mūsų valdžios atstovai atėję į tokį renginį? Sako graudžias kalbas apie anų laikų įvykius, apie tai, kad tokie istoriniai įvykiai niekada nepasikartotų, apie atmintį, bet kažkodėl pamiršta, jog būtina tinkamai ir pagarbiai sutvarkyti masinių žudynių vietas ir jas prižiūrėti, įrengti kelio nuorodas, informacinius stendus. Juk ten išžudyti Lietuvos piliečiai...
Mes (visi Lietuvos žydų bendruomenės nariai) įsitraukiam į savotišką minėjimų maratoną. Susidaro situacija, kai žmonės pradeda konkuruoti, kas pirmas pasakys kalbą per minėjimą, kas bendroje nuotraukoje atsistos arčiau mero ar kito aukšto rango pareigūno. Net sugebama sukelti triukšmą ir iškelti pretenzijas žurnalistams, kad nebuvo paminėti laikraščio straipsnyje.
Kur mes atėjome? Antisemitizmas, genocidas, Holokaustas... Šitos sampratos pasidarė valiuta, kuria paleidžiama į apyvartą, kai norima pasiekti savo asmeninių interesų, atkreipti į save dėmesį, sureikšminti save.
Praėjusią vasarą ir rudenį spaudoje, internete pasirodė keletas pareiškimų apie antisemitizmo atvejus Kaune, Vilniuje, Šiauliuose. Taip, būtina atkreipti visuomenės dėmesį į tokius atvejus ir kovoti su jais. Bet negalima spekuliuoti šia tema ir skelbti visam pasauliui, kad Lietuvoje kyla pavojus žydų sveikatai ir net gyvybei, skelbti apie bendruomenės ir maldos namų uždarymą.
Negalima dėl su naciais kolaboravusių asmenų, tokių, kaip J.Noreika, veiksmų per antrą Pasaulinį karą kaltinti visą lietuvių tautą įvykdytais nusikaltimais. Tokie pareiškimai kiršina tautas ir iššaukia priešpriešą, neapykantą.
Aš prisimenu, kaip nuo pat mažens su tėvais rudenį važiuodavom į Biržus, Žagarę, kur susirinkdavo vietos žydų palikuoniai. Tada nebuvo oficialių kalbų, nedalyvaudavo valdžios atstovai, tai nebuvo iškilmingi renginiai. Tai buvo nuoširdūs paminėjimai – kiek skausmo ir liūdesio buvo susirinkusių veiduose. Visi tada išsakomi žodžiai ėjo iš širdies, o ne iš „popieriaus“.
Prieš kelerius metus su Biržų žydų palikuoniais organizavome didelį renginį, skirta Biržų žydų bendruomenės sunaikinimo 75-mečiui paminėti. Renginį organizavom tam, kad visuomenė susimąstytų, kokio masto tragedija įvyko Lietuvoje, visame pasaulyje.
Panašu, kad šis renginys nedavė laukiamo rezultato. Norėčiau sutikti su izraeliečio, išeivio iš Kauno Jokūbo Kaco nuomone, kad pakaktų vieno tarptautinio Holokausto aukų minėjimo per metus, o visą dėmesį būtina sutelkti į vaikų, jaunimo švietimą, gal įvesti į mokymo programas kursą, skirtą genocidui.
Tolerancijos centrai dirba visoje Lietuvoje, daugelyje mokyklų. Bet kas juose vyksta, jei per sausio 27-osios minėjimą į žurnalisto klausimą „Ko negalima pamiršti?“ mokinė atsako: „Negalima blogai elgtis“.
Manau, kad lėšas, skirtas memorialinių renginių organizavimui, reikia skirti tinkamam masinių žudynių vietų sutvarkymui.
2020-uosius Lietuvos Respublikos vyriausybė paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Kažkodėl visi sutelkė dėmesį į Holokausto tragediją.
Manau, tai – ne pats geriausias būdas kovoti su antisemitizmu. Kodėl visai pamiršta apie Lietuvos žydų indėlį į kultūrą, amatų, pramonės, sporto, švietimo, sveikatos apsaugos vystymą šalyje?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
