Tiesa, negaliu nepaminėti, kad iš pradžių nenorėjau rašyti apie Černobylį – niekam tai neįdomu ir niekam neįdomus Černobylio avarijos padarinių likvidatorių likimas. Buvo sukurtas nuostabus serialas apie šią siaubingą avariją. Bet visa tai žmones jaudino tik tuo, kad serialas buvo nufilmuotas Lietuvoje, o su avarija susijusių žmonių likimas nerūpėjo.
Bet vis tiek nusprendžiau parašyti. Juk daugelis jau nežino, kaip ir dėl ko buvo įkurtas Lietuvos judėjimas „Černobylis“.
Anksčiau jame buvo vien likvidatoriai, dabar vyrauja Slavutičio miesto statytojai. Gal tai gerai, nes dauguma likvidatorių mirė, o Slavutičio statytojai taip pat susiję su šia avarija. Nors ir nedalyvavo likviduojant avariją, o statė naują miestą, vis viena jie su tuo susiję.
Tai buvo 1990 metai. Visa Lietuva nerimavo ir tikėjosi laisvės. Tuometinio Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) studentai nutarė atskleisti SSRS nusikaltimą, susijusį su Černobylio avarija. Taip pat jie norėjo parodyti, kaip ta valdžia prievarta siuntė Lietuvos žmones mirti į branduolinį pragarą.
Medicinos instituto studentai platino skelbimus laikraštyje, kviesdami susirinkti šios avarijos likvidatorius instituto salėje.
Susirinko tam tikras skaičius likvidatorių. Kalbėjome apie avariją ir buvo nuspręsta sukurti Lietuvos Respublikos judėjimą „Černobylis“. Bet! Judėjimas būtent Lietuvos Respublikos, neturintis nieko bendra su tuometine SSRS. Tuo buvo parodytas ir pabrėžtas SSRS nusikaltimas, ir kad Lietuvos piliečiai yra ne Sovietų Sąjungos, o Lietuvos Respublikos piliečiai. Tai buvo ypač svarbu likvidatoriams, nes niekas kitas, o Sovietų Sąjungos valdžia prievarta juos pasiuntė į mirtį.
Medicinos instituto studentai laikė savo misiją įvykdyta ir atidavė viską toliau į mūsų, likvidatorių, rankas. Mūsų buvo 16, judėjimo steigėjų.
Mes paruošėme pagrindinius dokumentus judėjimui steigti. Paskui dar susitikinėjome vieno iš steigėjų bute, amžiną jam atilsį – jis jau miręs.
Judėjimo steigiamąjį susirinkimą suplanavome kovo 10 d., ketindami įkurti Lietuvos Respublikos judėjimą prieš Seimo suvažiavimą kovo 11 d. Taip mes norėjome palaikyti Nepriklausomybės paskelbimą Seime.
Reikėtų pažymėti, kad steigiamajame susirinkime svarbiausias klausimas buvo Lietuvos nepriklausomybė. Visa kita, net socialinės problemos, buvo paliktos ateičiai.
Netrukus po Lietuvos Respublikos judėjimo „Černobylis“ įkūrimo aš ir dar du černobyliečiai nuvykome į Kijevą, į Ukrainos černobyliečių konferenciją. Mes ten važiavom pristatyti organizacijos, kuri ne SSRS, o Lietuvos Respublikos. Kijeve mus sutiko labai draugiškai ir džiaugėsi dėl mūsų.
Tačiau Sovietų Sąjunga nenorėjo taip lengvai paleisti mūsų šalies. Prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada.
Tuo metu Karpovas surengė telemaratoną apie Černobylį. Aš negalėjau praleist progos pasakyti pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir ekonominę blokadą. Nuvažiavau į patį šio telemaratono centrą, kuriame buvo pats Karpovas. Ten buvo labai daug korespondentų iš viso pasaulio. Stengiausi pritraukti kuo daugiau dėmesio ir pasakyti apie Lietuvą. Bet tai buvo telemaratonas apie Černobylį ir, aišku, taip pat pasakiau visą tiesą apie jį. Pasakiau, kaip žmonės buvo prievarta vežami į avarijos vietą. Pasakiau, kokiomis sąlygomis ten dirbom. Nepamiršau pabrėžt, kad likvidavime dalyvavo ir Lietuvos piliečiai, o dabar jie gyvena ekonominėje blokadoje, kaip ir visa mūsų jau nepriklausoma šalis Lietuva.
Na, trumpai aprašiau judėjimo „Černobylis“ įkūrimo aplinkybes ir kaip tai buvo. Aišku, rašiau remdamasis asmeninėmis asociacijomis ir prisiminimais. Kiekvienas iš judėjimo įkūrėjų gali daug pasakyti iš savo prisiminimų – juk visi įnešė didelį indėlį. Pridėsiu, kad dirbau su Černobylio judėjimu iki 1992 m. vidurio.
Šiandien, žinoma, viskas pasikeitė. O apie pačią Černobylio avariją dabar žmonės labai mažai ką žino ir įsivaizduoja. Serialas „Černobylis“ šiek tiek atvėrė žmonių akis.
Pasakysiu keletą žodžių apie serialą. Žinote, kai paskutinį kartą rašiau savo prisiminimus, dar nebuvau spėjęs jo pasižiūrėti. Bet kai pažiūrėjau, darbe man uždavė keletą klausimų apie jį – nes mačiau kai ką ne tik per ekraną.
Manęs paklausė: kaip galėjo išgyventi tie, kurie nuėjo į reaktoriaus tunelius ir išleido iš jo vandenį? Juk tai neįmanoma! Na, į šį klausimą, aš iškart atsakiau. Juk netrukus po avarijos buvau Kijevo mokslų akademijoje.
Tada manęs paklausė, kaip kasdavo tunelį po reaktoriumi?
Aš pats nedalyvavau tunelio kasime, bet pasidalinau tuo, ką žinau. Iš pradžių šį tunelį kasė kariuomenė su technika. Tik tunelis sugriuvo, ir tie, kurie kasė, buvo palaidoti gyvi. Tada nusprendė kasti rankomis. Nežinau, kas kasė, bet žmonės buvo imami net iš Kijevo mokslų akademijos. Pavyzdžiui, mano pažįstamas mokslų daktaras Zaikinas, pas kurį porą kartų buvau sustojęs būdamas Kijeve, tikrai dalyvavo kasant.
Bendradarbiai taip pat manęs klausinėjo, kaip buvo naikinami gyvūnai, kad per juos iš zonos nesklistų radiacija. Bet į tai aš negalėjau atsakyti, nes nežinau. Tiesa, į Černobylį buvo atsiųstos specialiosios pajėgos. Taigi, gali būti, kad buvo palaidoti ir betonu aplieti ne tik šunys, bet ir visas sunkvežimis „marodierių“.
Į klausimus apie atlygį ar degtinę galiu pasakyti tik tiek, kad mums nieko nemokėjo, o alkoholis, kai aš ten buvau, buvo iš viso draudžiamas. Na, gal tiems, kurie šaudė, ir mokėjo. Kaip jau sakiau, nieko apie tai nežinau.
Slavutičio statytojams mokėjo tikrai nemažai. Juk jie, ne kaip likvidatoriai, nebuvo saistomi karinės prievolės.
Pridėsiu, kad iš pradžių aš nelaikiau savęs černobyliečiu, nes neilgai trukus po avarijos buvau Kijevo mokslų akademijoje. Juk galėjau paprasčiausiai ten nevažiuot. Bet ir buvau ne zonoje, o truputį toliau.
Černobyliečiu pradėjau save laikyt, kai mane prievarta paėmė į Černobylio zoną, 1987 metais. O būtent 1987 m., išskyrus kitus pavojingus darbus, buvo kertamas siaubingasis Raudonasis miškas.
Kad ir kaip bebūtų, visa mūsų planeta smarkiai nukentėjo nuo Černobylio avarijos. Viename iš savo straipsnių jau pateikiau Europos taršos žemėlapį. Jame buvo matyti, kad Lietuvai tam tikra prasme pasisekė. Kada nors pateiksiu mūsų Lietuvos taršos žemėlapį. Tais metais buvo draudžiama jį publikuoti, bet kada nors parodysiu. Tuomet parodysiu ir naujausių tyrimų rezultatus – kiek šiuo metu Lietuvoje išliko taršos nuo Černobylio.
O jei ne likvidatorių darbas?! Tuomet mūsų brangioje Lietuvoje jau būtų įvykusi ekologinė katastrofa! Ir klausimas – ar iš viso būtų įmanoma čia gyventi!?
Na, o ką tai kainavo likvidatoriams, priverstiems likviduoti Černobylio avariją? Gal kas nors mano, kad tai niekaip nepaveikė jų sveikatos ar nekainavo gyvybės?
Taip! Tokį klausimą galima užduoti! Štai kodėl pradžioje rašiau, kad niekas šia tema nesidomi. Galų gale, kokia yra mūsų vyriausybės reakcija, net ir po serialo „Černobylis“? Taip – jokios reakcijos! Ar bent ką kažkas apie tai pasakė? Niekas nieko! Niekam neįdomu ir nerūpi, kaip gyvena Černobylio avarijos likvidatoriai.
Ankstesniame savo straipsnyje rašiau, kiek likvidatoriai gauna pensijos. Žinoma, mažai. Dabar net nesiruošiu kartoti ir rodyti visų skaičių. Galų gale, laikraščių redaktoriai net nusiuntė mano paskutinį straipsnį ministerijai ir gavo atsakymą. Atsakymas buvo toks, kad aš nurodžiau viską teisingai, bet, jų nuomone, pavyzdžiui, 62 eurų užtenka pragyventi ir dar turėtų likti vaistams.
Ministerija, žinoma, pridūrė, kad likvidatoriai gauna dar „Sodros“ pensiją, o tai reiškia, kad jie gyvena labai prašmatniai.
Štai ką galiu pasakyti. Grįžęs iš Černobylio iš pradžių ilgai sirgau. Prieš priverstinį siuntimą į Černobylį reguliariai sportavau. Institute turėjome sporto salę. Jei darydavau pratimus su štanga, dažniausiai uždėdavau ant jos 100 kg svorio. Kai, praėjus kuriam laikui po grįžimo ir jau kažkiek pasveikęs nuėjau į sporto salę, net negalėjau pakelti tuščios štangos grifo.
Be to, aš pats pastebėjau, kad elgesiu ir kalbėjimu labiau buvau panašus į robotą nei į žmogų. Nesupratau, kodėl, bet tada aš buvau kaip robotas!
Nutariau, kad reikia kažką daryti. Savo elgesį pakeičiau greitai, o visa kita, aišku, užtruko, kol daugiau ar mažiau atsigavau. Bet aš visiškai suprantu tuos, kurie nesugebėjo to padaryti!
Taip, sukūrė serialą apie Černobylį. Bet visą tragediją, kuri jame parodyta, ir visą grėsmę pasauliui suprato galbūt tik broliška Latvija. Latviai ir anksčiau žymiai labiau tai suprasdavo ir, galvodami apie likvidatorius, jiems daugiau mokėdavo. Pažiūrėję serialą, kuris padarė įspūdį, dar labiau padidino likvidatoriams priedus prie pensijos.
O pas mus? Šiais metais visiems padidėjo atlyginimai ir socialinės išmokos. Visiems padidėjo, bet tik ne likvidatoriams. Bet jeigu visiems mokami pinigai padidėjo, tai reiškia, kad pinigų žmonės turi daugiau, ir galima viską brangint. Tai ir pabrangino! Bet likvidatoriams nieko nepridėjo. O tai reiškia, kad ir taip maži pinigai, kuriuos jie gauna, tik nuvertėjo.
Bet Lietuvoj liko labai mažai gyvų likvidatorių. Galbūt todėl, kad likvidatorių liko nedaug ir yra pagrindinė priežastis, kad juos paprasčiausiai pamiršo. Juk šiais metais rinkimai! Kam duot tiems, kurių yra nedaug?
Daug geriau padėti jauniems ir sveikiems veltėdžiams, kurie nepadarė nieko gero dėl mūsų šalies ir niekada to nedarys. Jų yra kur kas daugiau! Taip pat siųsti lėšas ten, kur kvepia asmenine nauda. Visa tai yra tikrai daug geriau!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
