Pirmiausia – pasiūlydamas tėvams skolintis ir pirkti kompiuterius. Esu dirbanti pagal individualios veiklos pažymą. Ir ne todėl, kad taip noriu, o todėl, kad tik taip leidžia įstatymas.
Moku mokesčius avansu (bent jau stengiuosi), deklaruoju pajamas. Vien mokesčių per metus sumoku keletą tūkstančių eurų. Žodžiu, noriu pasakyti, kad nesu benamė, esu normalus dirbantis žmogus: turintis du vaikus, būsto paskolą ir automobilį darbui, kurio šiuo metu nereikia.
Na ir ką, kuomet iš esmės nelieka pajamų, mūsų gerbiamas ministras man siūlo skolintis ir pirkti vaikui kompiuterį.
To reikia, nes namuose mes turime tik vieną kompiuterį, ir jis naudojamas dirbti nuotoliniu būdu, nes galimybė iš valstybės per mėnesį gauti 257 eurus paramos nėra viliojanti (suma net kredito nepadengtų).
Ir tada man kyla pirmoji abejonė – kodėl perkami kompiuteriai socialiai remtinoms šeimoms?
Pagalvokime logiškai: kas dėl dabartinės situacijos nukentėjo labiau – tie, kurie, kaip taisyklė, yra išlaikomi valstybės ir kurie ir toliau gauna tas pačias pajamas ir išmokas arba minimalų uždarbį?
Ar tie, kurie yra dirbantys ir uždirbantys daugiau, tačiau vietoje savo atlyginimo dabar gaunantys minimalų darbo užmokestį (už pravaikštas)? Arba apie 60 proc. pajamų (kuomet turi darželinukų arba pradinukų vaikų ir gali pasiimti biuletenį)?
Arba, dar geriau, dirbantys pagal individualią veiklą ir dabar gaunantys „visus“ 257 eurus (mano asmeninis atlygis tokiu būdu sumažėja maždaug septynis kartus).
Kad ir kaip galvočiau, mano supratimu, dirbantis žmogus šiuo metu patiria daug didesnius finansinius nuostolius.
Aišku, visuomet visiems labai lengva peikti nepateikiant siūlymų, kaip spręsti problemą, tad prašom – siūlau išeitis.
1. Valstybė perka kompiuterius net neišsiaiškinusi, kiek realiai jų reikia (ne visi socialiai remtini žmonės jų neturi, o be kompiuterio dar reikia ir interneto, apie ką kažkaip pamirštama, taip pat, man asmeniškai labai įdomu, o kur po to tie kompiuteriai nusės?). Tuo metu nemaža kompiuterių dalis yra užrakinti mokyklose – juos pagal panaudos sutartį galima būtų suteikti tiems, kam to reikia.
2. Kitas variantas – galbūt vertėtų sudaryti sąlygas įsigyti kompiuterius dirbantiems, kad jiems nereikėtų lįsti į skolas? Tarkim, leidžiant grąžinti už kompiuterį sumokėtą sumą valstybei dalimis ir be procentų. Arba sudaryti lengvatines nuomos sąlygas, kad po to tie kompiuteriai atsirastų mokyklose, kuriose jų trūksta. Galbūt galima padaryti ir su galimybe išsipirkti.
3. Dar vienas variantas – išskaidyti pamokų laikus pagal klases, tai yra, pradinukai mokosi vienu metu, nuo penktos iki devintos klasės kitu, dešimtokai – dvyliktokai dar kitu. Žodžiu, ne visi vaikai ir tėvai dirbtų ir mokytųsi vienu metu.
4. Naudoti daugiau programų, būti įvairesniems, pavyzdžiui: pamokas galima nufilmuoti iš anksto ir atsiųsti jas naudojantis google.drive. Pamokas galima transliuoti „Youtube“ kanale, taip netgi atsakant į užduodamus klausimus. Galų gale, galima dirbti mažesnėmis grupėmis, naudotis „Messenger“, „Viber“ ir pan.
Taigi, apibendrinimas. Gerbiamas ministre, būkite sumanesnis, mąstykite plačiau ir paklauskite kitų – ne tų, kurie šalia jūsų ir kurie seniai nutolę nuo realaus gyvenimo. Paklauskite mokytojų, paklauskite vaikų ir, tikiu, jums bus racionaliai atsakyta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
