Antroji šios krizės „cunamio banga“ jau matyti horizonte, tačiau dar galima pasiruošti ją atremti taip, kad ekonominis Lietuvos gyvybingumas ir žmonių pozityvumas būtų išsaugotas, ir iš krizės išeitume stipresni.
Pasaulis pasikeitė per kelias dienas. Užsidarė valstybių sienos. Nuščiuvo šurmulys kartais 24 valandas per parą dūzgiančiuose biuruose. Ištuštėjo sporto klubai. Tingus popietinės kavos grukšnojimas mėgiamoje kavinukėje ar taurė penktadienio vyno su draugais bare atrodo sena praeitis. Žmonės užsidarė namuose.
Ore tvyro nežinomybė ir nerimas. Kas toliau?
Krizė – geriausia reformatorė
Galima piešti apokaliptinius peizažus, tačiau tai – tipinės krizės požymiai. Taip, krizė – giluminė ir labai skausminga, bet, kaip ir kiekvienas didelis iššūkis, tai – kartu ir šansas, didžiulės galimybės esminėms transformacijoms. Pokyčių pavyzdžių jau dabar toli ieškoti nereikia. Apsidairykime.
Ilgai buvo kalbama apie socialiai atsakingo verslo stiprinimą. Kas gali būti socialiai atsakingiau, kaip veido skydelių medikams gaminimas suaukotomis medžiagomis arba daugkartinio naudojimo kaukių siūdinimas bendruomenės namuose?
Ilgai Lietuvoje merdėjusi savanoriavimo idėja atgimė naujam gyvenimui per iniciatyvą, kuria padedama pristatyti maistą ir kitas būtiniausias prekes senjorams ir kitiems pažeidžiamiausiems visuomenės atstovams į namus.
Nei Europos Sąjungos, nei nacionaliniai teisės aktai netrukdo prioritetą teikti Lietuvos įmonėse per rekordiškai trumpą laiką pagamintoms gyvybiškai svarbioms apsaugos, testavimo nuo viruso priemonėms įsigyti ar įrangai diegti.
Į šalį per kelias savaites grįžo tiek emigrantų, kiek jų nesugebėjo privilioti kelerius metus valstybės institucijų kurtos, reklamuotos ir taikytos ilgalaikės skatinimo priemonės.
Švietimo sistema per keletą savaičių įdiegė nuotolinį mokymą. Verslo susitikimai, konsultacijos ir posėdžiai persikėlė į virtualią erdvę: taip taupomas laikas ir kaštai kelionėms bei mažinama viruso plitimo rizika.
Gerųjų pokyčių pavyzdžių sąrašą kiekvienas iš mūsų galime pratęsti patys, nes jų – labai daug. Viskas priklauso nuo požiūrio, kokių pavyzdžių – gerųjų ar blogųjų – dairomės.
Iš krizės galima išeiti sustiprėjus
Kiekviena krizė smogia į silpniausią vietą ir patikrina charakterį, kas tai bebūtų – asmuo, šeima, organizacija ar tarptautinio lygio verslo kompanija. Jei krizės iššūkiai priimami tinkamai, iš krizės išeinama sustiprėjus. Asmenys ir organizacijos randa naujus, geresnius būdus išsikeltiems tikslams pasiekti, pasimokoma iš klaidų ir kuriami stipresni, kompleksiškesni, darnesni augimo modeliai, išauga atsakomybė, socialinis atskaitingumas.
Keliasdešimt ar daugiau metų veikiančių korporacijų sėkmės istorijos rodo, kad joms teko išgyventi karo, didžios depresijos ar kitas didelės krizes. Kaip? Aktyviai, kūrybiškai ir lanksčiai ieškant atsako į pokyčius rinkoje. Didžiausios sėkmės istorijos slepia ilgas valandas atkaklaus darbo, vizijos, kurios siekiama, išgryninimo ir charizmatiškų lyderių, kurie nepasiduoda jokioms abejonėms pakeliui į išsikeltų tikslų įgyvendinimą.
Per dvi savaites karantino teko konsultuoti ne vieną verslo atstovą. Visos konsultacijos vyko virtualioje erdvėje ir nemokamai. Tai buvo mano pasirinktas indėlis prisidėti prie pozityvių iniciatyvų, vienijančių įvairiausių sričių specialistų atsaką į koronaviruso keliamas grėsmes. Be to, taip galėjau kuo veiksmingiau išnaudoti po kelionės vykusią savo 14 dienų saviizoliaciją. Kitaip tariant, tai buvo mano pirminė aktyvi reakcija į drastiškai pasikeitusią profesinės veiklos realybę.
Virtualios konsultacijos rodo, kad verslo atstovai ir darbuotojai ieško greitų ir veiksmingų būdų krizės iššūkiams, kurie vis labiau auga, spręsti. Didžiųjų įmonių vadovai taiko įvairius prognozavimo modelius, kuriami scenarijai veiklai adaptuoti, pertvarkyti, restruktūrizuoti ar net bankrotui įvykdyti ir skaičiuojami jų kaštai. Kai kurie verslininkai gūžčioja pečiais, kodėl Lietuvoje nenustatomos strateginės, valstybei svarbiausios įmonės. Italija, Belgijos Karalystė ir kitos šalys sudarė strateginių įmonių sąrašą ar patvirtino jų nustatymo kriterijus, taip apsidrausdamos nuo ypatingai skaudžių ekonominių netekčių.
Labiausiai sutrikę atrodo smulkiojo ar vidutinio verslo savininkai, kurių daugelis – kavinukių, maitinimo įstaigų ar parduotuvių steigėjai. Jie dairosi finansinės valstybės paramos ir nerimauja, kad karantinui užtrukus ilgiau nei mėnesiui, verslo, kuris buvo kuriamas ne vienerius metus ir kuriame dirba ne vienas šeimos narys, draugais virtę kolegos, nebeliks. Įvairių sričių darbuotojai konsultuojasi dėl jiems pritaikytų darbo sąlygų pakeitimų, bando nuspėti, ar po karantino išsaugos darbo vietą, gautas pajamas ar teks ieškoti naujos darbo vietos, o gal net persikvalifikuoti.
Pastebėtina, kad vienas dažniausiai cituojamų šiuo metu intelektualų, kelių pasaulyje itin populiarių knygų autorius prof. Yuval Noah Harari prognozuoja, kad ateityje, vykstant giliosioms mūsų civilizacijos transformacijoms, visiems teks išmokti pakeisti kelias profesijas per savo gyvenimą, ir tai bus norma. Tikėtina, kad netolimoje ateityje Lietuvoje itin išaugs suaugusiųjų mokymosi, persikvalifikavimo ir prisitaikymo prie rinkos pokyčių poreikis. Labiausiai išloš ir stipriausiomis pozicijomis iš krizės išeis tie asmenys ir organizacijos, kurie pasiūlys paklausiausias paslaugas ir rodys geidžiamiausias kvalifikacijas. Pavyzdžiui, pabandykite dabar užsakyti kompiuterinio programavimo paslaugas.
Tenka arba laukti nežinia kiek laiko, arba mokėti nerealias kainas už paslaugas arba ieškoti talentingų studentų ar net moksleivių. Tiesa, atkakliausieji sprendimus randa!
Viena unikaliausių mano pastarųjų savaičių patirčių – dalyvavimas verslo vizionieriaus Vlado Lašo pasiūlytame hakatone „Hack The Crisis“. Jo metu daugiau nei 1000 technologijų entuziastų kūrė inovatyvius sprendimus koronaviruso pandemijos sukeltos krizės problemoms ir iššūkiams spręsti. Per savaitgalį buvo sukurta didelė gausa unikalių idėjų ir pradėta įgyvendinti dešimtys iniciatyvų.
Dalyvaudama kelių komandų veikloje pastebėjau vieną bendrą bruožą: visi degė dideliu noru iššūkių akivaizdoje sukurti tobulus aktyvaus reagavimo įrankius. Vieningai dirbo įvairiausių sričių entuziastai, neskaičiuodami savo darbo valandų. Galbūt kai kurie projektai tebuvo būdas „kažkuo užsiimti“, kiti – per daug utopiniai, tačiau daugelis iniciatyvų parodė didžiulį potencialą. Nekantrauju sužinoti, kaip seksis kūrėjams įgyvendinti atvirą nacionalinę skaitmenizacijos ir persikvalifikavimo iniciatyvą, diegti psichologinių konsultacijų platformą ar pagalbą siūlančią namuose nuobodžiaujantiems pradėti prasmingai leisti laiką iniciatyvą.
Kodėl lengva pasakyti ir sunku padaryti?
Tarp žinojimo ir įgyvendinimo egzistuoja išbandymų tiltas – patirtis. Taip, klaidų išvengti nepavyksta. Stipriausieji po padarytos klaidos susitelkia į tolimesnę veiklą, kad būtų išvengta daugiau kitų klaidų ir nebesidairoma atgal. Svarbiausia – iš klaidų pasimokyti ir jų nekartoti. Taip įgyjama vertingiausios patirties ir palaikomas pozityvus nusiteikimas. Kodėl? Todėl, kad pripažinus klaidą ir iš jos pasimokius, kitą kartą sprendimai atveda prie laimėjimų ir visų su tuo susijusių „šalutinių“ efektų – sustiprėjusios savivertės, malonaus augimo jausmo ir tikėjimo, kad visi iššūkiai – įveikiami.
Taigi, kaip mėgsta sakyti pilotai, tenka „priskraidyti“ tam tikrą valandų kiekį, kad būtų įgyta reikiamos patirties ir tampama profesionalu. Krizė gali užgrūdinti, atskleisti stiprių savybių, bet tam reikia aktyviai veikti ir dalyvauti, o ne pasyviai stebėti ar kritikuoti. Įsitraukus į situaciją, procesai atrodo visai kitaip nei stebint iš šalies. Jei tuo netikite, išbandykite. Imkitės menkiausios iniciatyvos ir pamatysite, kaip keičiasi požiūris žengus jau pirmuosius žingsnius. Todėl aukšto lygio ir kultūros savo srities profesionalai krizės akivaizdoje linkę fokusuotis į aktyvų atsaką ir bendradarbiavimą. Geriausiai padedame sau, kai padedame kitiems.
Išlikti aktyviu krizės metu psichologiškai yra svarbu dar ir dėl to, kad taip įveikiamas bejėgiškumo jausmas ir apatiškas atsidavimas įvykių tėkmei. Proaktyvumas leidžia reaguoti ir rinktis, o ne laukti nežinia ko. Krizės laikotarpiu, ir šis metas – ne išimtis, itin teisingas šmaikštus dialogas: „Ką blogo gali padaryti geras žmogus?“. Atsakymas, – „Nieko nedaryti“. Verta eiti į pasaulį ir surasti, susikurti, gauti tai, kas yra būtina oriam gyvenimui.
Epidemiologai prognozuoja, kad užsikrėtimų koronavirusu pikas Lietuvoje bus pasiektas balandžio pabaigoje, gegužės pradžioje. Jei tai tiesa, turime nedaug, bet dar šiek tiek laiko pasiruošti antrajai krizės bangai. Ji bus iššūkis mūsų sveikatai ir ekonominiam stabilumui, patikrins kiekvieno psichologinį atsparumą ir charakterio ištvermingumą.
Pasiruoškime taip, kaip galime ir mokame. Jei reikia pagalbos, nedvejojant verta jos prašyti. Pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad kai kada tenka mokytis net paprašyti pagalbos, nes būti pažeidžiamu – nelengva. Kai išmoksime to, galėsime tapti dar stipresni. Patikrinkite patys, jei tuo abejojate.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
