Pasiturinčios ir skurstančios šalys susiduria su labai skirtingomis problemomis. Jeigu Vakarų šalyse sprendžiama, kokias platformas geriau naudoti, kaip išvengti jų perkrovimo, tai kitur mąstoma, kaip mokyti nuotoliniu būdu, kai nėra ne tik interneto, bet ir elektros.
Pasitelkiamas radijas, paštas ir kitos tradicinės priemonės, pasiekiančios vaikus nuošaliausiuose kampeliuose. Ne mažiau iššūkių kelia mokinių standartizuoto egzaminavimo klausimas – kaip jį organizuoti karantino sąlygomis?
(Ne)pasitikėjimas mokyklomis nulemia, kokį kelią pasirinksime
Pasak Pasaulio banko ekspertų, šalys renkasi vieną iš trijų egzaminų organizavimo kelių:
a) atsisakyti egzaminų šiais mokslo metais, o priimant į universitetus remtis mokykliniais vertinimais (Olandija, Norvegija, Tarptautinio bakalaureato mokyklos);
b) atidėti egzaminus keliais mėnesiais, t.y. rudeniui (Čekija, Airija, Indija, Kinija);
c) organizuoti egzaminus nuotoliniu būdu (Jungtinė Karalystė).
Yra ir ketvirtas kelias – organizuoti egzaminus įprastai, tik laikantis griežtų higienos reikalavimų (Pietų Korėja, Vokietijos kai kurios žemės ir kt.).
Į bet kokius egzaminų organizavimo pakeitimus reaguojama itin jautriai, kyla daug diskusijų, tai matome ir Lietuvoje. Ypač skausmingai reaguojama tokiose šalyse, kurių švietimo sistema yra „orientuota į egzaminus“ (pasak vieno autoriaus iš Honkongo), t.y. egzaminai nulemia tolesnio mokymosi galimybes ir gali sugriauti arba sukurti tolesnį gyvenimą.
Lietuvos švietimo sistema yra būtent tokios orientacijos, todėl šiųmetinių egzaminų organizavimo klausimas yra itin opus. Egzaminų būtinumas grindžiamas tuo, kad negalima pasitikėti mokyklų vertinimu. Jis ypač yra užkeltas kaimo mokyklose, kuriose ugdymo kokybė esą daug žemesnė, tad į universitetų prestižines programas pateks ne tie, kurie labiausiai to nusipelnė.
Diskusija apie egzaminus, jų būtinumo gynimas atskleidžia prieštaringas mūsų švietimo politikos tendencijas, tarp kurių turi laviruoti mokykla ir mokytojai. Pastaraisiais metais mokyklos buvo skatinamos susikurti mokinių individualios pažangos vertinimo sistemas, vertinti ne tik akademines žinias, bet ir bendrąsias kompetencijas, stebėti kiekvieno mokinio pažangą, nelyginant jų tarpusavyje. Taip vertinant pažymių nepakanka – reikia pažangą apibūdinti žodžiais, nuolat kalbėtis su mokiniais, teikti jiems išsamų grįžtamąjį ryšį.
Daugelis Lietuvos mokyklų tai daro, tam skirdamos daug pastangų. Dabar gi sakoma, kad mokyklų vertinimu pasitikėti negalima, tikrąjį vaizdą gali parodyti tik Valstybiniai brandos egzaminai. Kam tuomet reikalingos tos mokyklų pastangos kurtis mokinių mokymosi pažangą skatinančias vertinimo sistemas, jeigu jos nėra patikimos? Brandos egzaminai laikomi vieninteliu ir nepajudinamu švietimo pamatu, daug svarbesniu už mokinių ugdymo patirtis, jų gyvenimą mokykloje, dėl to jie turi įvykti nepaisant pandemijos ar kokios kitos krizės.
Ką prarandame rikiuodami moksleivius į „teisingesnę“ eilę?
Kaip sako mano kolegė Marina Vildžiūnienė, egzaminai jau senokai „vizgina“ visą mūsų mokyklos ugdymo turinį ir procesą, o juk turėtų būti atvirkščiai – egzaminai ar kitas mokinių brandos įvertinimo būdas turėtų atspindėti esminius mokyklos ugdymo tikslus, jiems neprieštarauti.
Ar nebūtų laikas nuvainikuoti egzaminus ir įgyvendinti tai, kas numatyta įvairiuose strateginiuose dokumentuose? Pavyzdžiui, Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ buvo planuota „Koncentruotą egzaminų sistemą pertvarkyti į subalansuotą įvairios mokymosi rezultatų veiklos kaupimo ir pripažinimo sistemą, kuri fiksuoja visą gyvenimą augančią žmogaus patirtį ir pripažįsta vis aukštesnį išsilavinimą“ arba „Visais švietimo lygiais pradėti taikyti kriterinį kaupiamąjį vertinimą kaip besimokančiojo pasiekimų savikontrolės būdą (Valstybinė švietimo strategija 2013–2022)“. Gal šios krizės metu ir galėjome nukreipti pastangas į kitokios, šiuolaikinio ugdymo tendencijas labiau atitinkančios vertinimo sistemos sukūrimui?
Pati pandemijos situacija yra sunkiai nuspėjama, kontroliuojama, dėl to tenka greitai priimti sprendimus ir keisti juos keičiantis aplinkybėms.
Egzaminų organizavimas – atvirkščiai, turi būti iš anksto numatytas, kruopščiai suplanuotas – lankstumas, greitas reagavimas čia nepageidautinas. Ar tikrai galime rizikuoti mokytojų ir mokinių sveikata vien dėl to, kad turėtume „objektyvesnį“ mokinių vertinimą, „teisingesnę“ jų eilę? Ar tai ne per didelė kaina?
Iki šiol manyta, kad brandos egzaminai užtikrina socialinį teisingumą, mokinius surikiuoja į eilę pagal tikruosius pasiekimus. Pripažinkime, kad šie mokslo metai yra ypatingi, apnuoginę mokinių ir mokytojų gyvenimo sąlygas, skaitmeninės atskirties lygį, socialines įtampas.
Paklauskime savęs: ar visi mokiniai šiemet turėjo vienodai geras sąlygas pasirengti egzaminams?
Nuotolinio ugdymo iššūkiai gali atnešti teigiamų permainų
Analizuojant mokyklų patirtis per nuotolinio ugdymo mėnesius, galima džiaugtis kūrybiškumo protrūkiu, mokytojų ir mokyklų bendryste, visos švietimo bendruomenės susitelkimu.
Iš kitos pusės, tai yra ir didžiulė intensyvumo perkrova. Vyksmo yra nepaprastai daug, bet dar visiškai nežinome, ką šis laikas realiai davė mūsų mokiniams, kiek toks mokymasis buvo veiksmingas, koks buvo jo socialinis bei emocinis klimatas.
Viena yra aišku – šis laikas atskleis visiškai nenumatytų pamokų, galinčių daug ką pakeisti mūsų mokykloje. Dabar reikia daug kūrybinės energijos permąstyti šias patirtis, jas apibendrinti, tuo naudotis kuriant naujas ugdymo programas.
Nuotolinio mokymosi laikas, supurtęs mokyklas, atvėrė kūrybiškumo šaltinius, išlaisvino daug energijos, nes nebuvo laiko jos užgniaužti biurokratiniais reglamentais.
Labai tikėtina, kad brandos egzaminų sesija susiurbs, išeikvos šią kūrybinę visos švietimo sistemos energiją ir kitus mokslo metus pasitiksime pavargę ir išsikrovę, pamiršę tai, ką naujo ir smagaus patyrėme. Ir vėl sugrįšime į mokyklą, rengiančią egzaminams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
