Du vaikus vieniša auginanti Raimonda: esame laikomi avių banda, kuri nieko nesupranta ir neklauso (227)

Nesu tas žmogus, kuris gan garsiai reikštų savo nuomonę, na, bet būna tų momentų, kad jau tiesiog jaučiama, kaip tempiama už liežuvio galo ir noris išlieti viską su kaupu.

Nuo kovo 27-osios iki balandžio 6-osios Lietuvoje atnaujinti judėjimo ribojimai tarp visų šalies savivaldybių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Nuo kovo 27-osios iki balandžio 6-osios Lietuvoje atnaujinti judėjimo ribojimai tarp visų šalies savivaldybių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Nuo kovo 27-osios iki balandžio 6-osios Lietuvoje atnaujinti judėjimo ribojimai tarp visų šalies savivaldybių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Nuo kovo 27-osios iki balandžio 6-osios Lietuvoje atnaujinti judėjimo ribojimai tarp visų šalies savivaldybių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Nuo kovo 27-osios iki balandžio 6-osios Lietuvoje atnaujinti judėjimo ribojimai tarp visų šalies savivaldybių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Nuo kovo 27-osios iki balandžio 6-osios Lietuvoje atnaujinti judėjimo ribojimai tarp visų šalies savivaldybių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Raimonda J.

Mar 31, 2021, 9:28 PM, atnaujinta Mar 31, 2021, 9:28 PM

Šių dienų įvykiai tiesiog glumina jau, verčia susimąstyti.

Nejau tikrai iki tokio lygio dasigyventa, kad savo šalyje turime jaustis kaip visiškai degradavę kaliniai?

Taip, suprantama, esama padėtis tikrai nežavi ir reikia kažką daryti, bet daroma kažkodėl taip, jog su logika ženkliai susipykstama.

Žmonės įbauginti, supriešinti. Daugybė gyvena depresiškomis nuotaikomis, pavargę tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Likau gerai apšalusi skaitant pastarųjų dienų straipsnius. Kaip visi gražiai kalbėjo apie tai, kad visuomenė pavargusi nuo karantino, kad psichologiškai žmonės jau palūžta, depresijos ir dar daug kitų faktorių buvo minima, vedant link tos minties, kad reikia kažkokia viltį sukurti žmonėms, kad nors kiek atsigauti, teatrus atidaryti suteikiant žmonėms optimizmo. Duoti motyvaciją pasisaugoti.

Ir štai ką šiandieną pamatome – ogi vėl eilinius draudimus, griežtinimus, tiesiog toliau smaugiama. Ir netgi po viso sprendimo pareiškimo atsiranda ir perspėjimai, grasinimai komendanto valanda.

Taip, man eilinei šios šalies pilietei suprantama, kad negalima tiesiog numoti ranka į esamą padėtį, negalima nereaguoti į susirgimus, negalima nereaguoti į viruso plitimą.

Bet mano akimis kažkaip viskas ne nuo to galo daroma. Žvelgiant į žmonių judėjimą akivaizdžiai matoma, kokios sąlygos yra duodamos.

Po pajūrį vaikščioti draudžiama, į kaimą kitoje savivaldybėje aplankyti, tarkim, sesers, mamos (nekalbu apie visiškai senyvo amžiaus, visiškai vienišus, ligotus žmones) negalima, į turgelį nusipirkti daržovių iš ūkininko negalima, nes taip juk platinamas virusas labiausiai.

Tačiau didieji, tiksliau „gigantai“ prekybos centrai tiesiog pavasario žydėjime išskėtę rankas laukia savo mylimų klientų užtikrindami tobulą patalpų ventiliaciją, tobulai kontroliuojamą atstumo laikymosi.

O kur dar nuostabūs straipsniai apie tai, kur bus galima keliauti, išskristi, kokias šalis aplankyti. Ir tai visiškai normalu: savo šalyje judėti tarp savivaldybių negali, nes neduok Dieve užveši koroną pas bobutę, ar jos kaimynus, tačiau į užsienį tai oi oi koks platus pasirinkimas pakeliauti – juk iš ten neparsiveši jokios mutacijos, nes jos tik tarp skirtingų Lietuvos savivaldybių kažkokių stebuklingu būdu atsiranda.

O ką jau kalbėti apie neseniai įvykusį M.A.M.A renginį. Ten akivaizdžiai visa Lietuva galėjo stebėti kaip taisyklingai ir sąžiningai visi laikosi karantino taisyklių.

Tai pasikartosiu, kaip ir daugelis žmonių visame feisbuke po visais straipsniais, pasimetę, pikti, sugniuždyti, nesupranta kas vyksta.

Didžiulis klausimas: kas vyksta mūsų šalyje? Kodėl? Koks tai karantinas?

Akivaizdus žmonių suskirstymas vyksta, diskriminacija: tiesiog juokiamasi iš paprastų žmonių, kurie nematė savo šeimos jau keletą mėnesių, pusmetį, ar gal net visus metus.

Klausimas: kodėl mes, paprasti žmonės, persirgę ar pasiskiepiję, o gal net su tuo pačiu pasidarytu testu, negalime judėti pas savo šeimas?

Tačiau, žinoma, kas mums paprastiems žmonėms atsakys? Bus tik vienas paaiškinimas, kad virusas plinta baisiai, sergančiųjų nežmoniškai daugėja, o ir mirštančiųjų taip pat nemažas skaičius.

Ir tada visi vėl tiesiog sėdime užsidarę, grimzdami į depresiją, ašaras, didžiulį apmaudą, kad mes tik galime stebėti per televiziją, kad štai yra kažkam sudaromos nuolaidos ir sąlygos daryti tai, ką darė.

Kur atstumai? Kur kaukės? Koks testu tikslumas gali būti, jei jis yra atliekamas prieš pat renginį?

O ką jau kalbėti apie didžiuosius prekybos centrus, ten vėlgi viskas normose ir kontroliuojama.... Man užtenka nueiti į savo šalia esančią mylimą parduotuvę pietų metu, na, piko laiko. Ir ką aš ten kasdien randu? Tai, žinokite, aš apakusi iš laimės: jausmas toks, kad nėra jokios koronos. Visi gyvena savo gyvenimą kaip gyvenę: jokių ribojimų, jokių atstumų, visi eilutėje susigrūdę kaip ančiukai paskui mamą sekiojantys, vienas į kitą pasiglaustydami. Taip širdžiai miela ir gražu žiūrėti.

Gal aš klystu visą tai matydama ir taip vertindama, kad išties vyksta kažkoks absurdiškas pasityčiojimas?

Mažieji verslai smaugiami, vaikų mokymas tiesiog kažkoks cirkas (nedaug trūksta, kad vaikai išvis liks be mokslų), šeimos išskiriamos/atskiriamos ir dar paverčiamos į kažkokius ūkius (pasirodo visi tapome ūkininkais ar net gyvūliais), kitų ligų tiesiog neliko – jos stebuklingai išgaravo, ypač mūsų mylimas kasmetinis gripas!

Nusikaltimų turbūt irgi ženkliai sumažėjo, kad jau galima visus pareigūnus sustatyti prie visų įmanomų savivaldybių įvažiavimo ir dar, žinoma, tikrinti balkonus, ar žmonės juose nesiburiuoja.

Nepamirškime dar ir tų, kurie savarankiškai dirbo ant savęs kurdami savo mažus verslus. Jiems juk pamesta po kelis šimtus euriukų: tiesiog išsigelbėjimas nuo bado, nuo mokesčių, nuo stogo virš galvos praradimo.

Man klausimas vis kyla, ar čia tik man vienai viskas taip nelogiška? Bet ką man, ar kokiam kitam eiliniui žmogeliui kalbėti apie logiką...

Esame laikomi avių banda, kuri nieko nesupranta ir neklauso. Nejau tikrai iki tokio lygio nueita, kad priimami tokie protu nesuvokiami apribojimai?

Bet, žinoma kam čia guostis: žmonės gali reikšti savo nuomonę, savo nuogąstavimus, savo pastebėjimus, kelti klausimus – niekas nieko nesigilina, tiesiog yra pasakoma, kad taip nuspręsta ir viskas.

Šiandieną tiesiog sėdžiu ir verkiu, nes jau nebežinau, gyvenu didžiulėje nežinioje. Nei kada pamatysiu mamą, ar ją išvis galėsiu dar kada aplankyti, apkabinti, pabučiuoti į jos švelniai rausvus žandus ir pasakyti jai laikydama savo glėbyje – mama, pasiilgau tavęs, mama, myliu tave.

Verkiu, nes mane lydi kasdienė baimė, kad mane tiesiog atleis iš darbo, nes mano darbovietė dėl karantino negali dirbti, tad artėja prie bankroto, nes nebesugeba išsilaikyti.

Verkiu pagalvojus, ką aš darysiu būdama viena su dviem mažamečiais vaikais, kurie nei deramo mokslo negauna, kuriuos vargiai šiuo metu galiu aprūpinti, nes mama negali išeiti į darbą.

Verkiu nes mano vaikai atskirti nuo senelių, nuo draugų, nuo pačių artimiausiu žmonių. Tačiau kam tai rūpi?

Televizijos šou gali vykti tiesiog pasidarius testukus, tada jau nebegalioja nei kaukių dėvėjimas, nei atstumas, lengvai keliaujama tarp savivaldybių, nes tai didelio svarbumo renginys.

Didžiuosiose prekybos centruose visi gali grūstis stovėdami begalinėse eilėse, niekas nieko nedaro, nežiūri. Juk čia viskas gerai.

Oro uostai skelbiasi kokius kelionių maršrutus atidaro, kur pakeliauti bus galima, paatostogauti, tačiau eiliniam lietuvos piliečiui savo šalyje iš Vilniaus ir Klaipėdos pajūrį nuvažiuoti griežtai draudžiama, aplankyti mamą - baisiausias nusikaltimas.

Kur logika, atsakykite man?

Kiek dar dusinsite ir gąsdinsite žmones su absurdiškais ir nelogiškais sprendimais, kodėl viskas yra daroma antraip? Tiek viską užspaudėte, sugriežtinote, bet kaip rezultatų nėra, taip jų nėra, viskas tik blogėja.

Kiek dar laikysite žmones tokioje padėtyje, kiek dar žlugdysite žmonių sveikatas, gyvenimus, kiek dar drąskysite šeimas, žlugdysite vaikų mokymus?

Visur tik skalambijama kaip reikia saugotis, testuotis ir skiepytis, bet visi akivaizdžiai matome, kad tai yra tik kalbos ir paprastų žmonių žlugdymas.

Žmonės pavargo grimzti į depresiją, pavargo jaustis gyvenantys priespaudoje, pavargo klausytis draudimų, kurie neduoda rezultatų, kurie daugeliu atvejų net nelogiški.

Kiek dar ilgai naikinsite savo tautą? Kiek dar ilgai žlugdysite savo tautą? Kiek dar ilgai negirdėsite savo žmonių?

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.