Ankstesniuose prisiminimuose jau spėjau pasidalinti apie Černobylio avariją, bet pažadėjau, kad tęsiu. Rašysiu toliau. Žinoma, šiek tiek pakartosiu tai, kas jau buvo pasakyta anksčiau, kitaip šioje istorijos dalyje nebus jokio ryšio.
Kai įvyko Černobylio nelaimė, viskas buvo visiškai slapta. Bet, po kurio laiko, kai padėtis jau truputį pradėjo aiškėti, stengiausi, kad man nebūtų įteiktas šaukimas į karinius mokymus. Juk nebuvo sunku įsivaizduoti, kur jie vyks...
Tačiau greitai iš mokslo instituto, kuriame dirbau, buvau išsiųstas į komandiruotę Kijevo miesto Mokslų akademijoje. Žinoma – į Branduolinės fizikos skyrių. Iš principo, aš galėjau nevažiuot, nes į komandiruotę buvau siunčiamas ne jėgos agentūrų, o savo mokslo instituto. Bet, darbas yra darbas, ir aš išvažiavau.
Noriu pasakyti, kad nedaug buvo parašyta ir pasakyta – kas tuo metu vyko Kijeve. Na... šiek tiek papasakosiu aš.
Kijevo Mokslų akademijoje buvo keli galingi ciklotronai (rezonansinis ciklinis greitintuvas protonams, deuteronams, alfa dalelėms ir kitiems jonams greitinti, - red. past). Jie turėjo būti labai atidžiai stebimi, bet tais metais viskas buvo prižiūrima „Valio!“ („Na ura“, - red, past.) principu.
Jų radioaktyviai spinduliuotei buvo toli gražu iki Černobylio sprogimo. Bet tuo metu visi ciklotronų radiaciniai jutikliai turėjo būti visiškai išjungti. Kitu atveju jie nuolat skambėdavo.
Akademijos darbuotojams buvo pavesta patikrinti radiacijos lygį visame mieste. Radiacija, nepakanka pasakyti, kad buvo – Oho! Ypač išsiskyrė augalai, augantys ant butų palangių.
Jie buvo tikri radioaktivių medžiagų kaupėjai. Aišku, kad ir stipriai jie spinduliavo. Tačiau miesto gyventojams buvo pasakyta – viskas gerai!
Natūralu, kad tuo metu buvo dedamos neįtikėtinos pastangos užgesinti Černobylio reaktorių. Dėl to žmonių gyvybės buvo visiškai bevertės.
Kai grįžau iš komandiruotės į savo Kauną, mane toliau apgulė šaukimais iš karinio komisariato. Aišku, kad aš dėjau visas įmanomas pastangas, kad jų man neperduotų.
Tačiau karinio komisariato darbuotojai surado mane darbe iškart po Naujųjų - 1987 - metų sutikimo. Jie, tiesiai iš darbo, išsiuntė mane į Černobylį. Net nesuteikė galimybės pasiruošti kelionei.
Ankstesniuose prisiminimuose jau daug pasakiau apie tai, kokiomis baisiomis ir pavojingomis sąlygomis gyveno likvidatoriai. Jau sakiau tada apie kai kurių mūsų bataliono žmonių mirtį. Šį kartą, štai ką dar pasakysiu.
Kiekvieną savaitę iš bataliono reikėdavo paskirti 2-3 žmones nuolat dirbti tiesiogiai atominėje elektrinėje. Šie darbai vyko stipriausios spinduliuotės sąlygomis.
Kaip ir ką jie ten darė, nežinau. Kas nutiko žmonėms, taip pat nežinau. Kai jie išvažiuodavo, vėliau jų niekas nematė. Jie dingdavo. Galbūt kai kurie iš jų išgyveno... Kitą savaitę siųsdavo naujus žmones.
Visas bataliono darbas buvo labai pavojingas. Aš jums parodysiu radiacijos pasiskirstymo žemėlapi po Černobylio jėgainės avarijos.
Kaip matote žemėlapyje, po sprogimo užterštumas pasiskirstė netolygiai. Baisiausia ir labiausiai užteršta teritorija vadinosi „Rudasis miškas“. Nueiti ten ar net priartėti prie jo, reiškė – mirtis. Šis miškas buvo tvarkomas 1987 m. Būtent tada, kai mane nuvežė į Černobylį.
Po Černobylio atominės elektrinės avarijos teritorijos užterštumo žemėlapyje matyti, kad skirtingos vietos buvo paveiktos skirtingai.
Toje vietoje, kur suplanavo pastatyti Slavutičiaus miestą, užterštumas buvo dar mažesnis nei tuo metu Kijeve. Kijevas yra už 94 km. nuo stoties, o Slavutičius – už 50 km. Tiesa, dėl nežinomos priežasties, Slavutičiaus miestą statybininkai pastatė šiek tiek toliau nuo numatytos vietos...
Dabar mes patys esame tokioje pavojingoje Astravo atominės elektrinės kaimynystėje. Kai yra tokia baidyklė, svarbiausia yra jos kontrolė.
Negalime leisti, kad ji dirbtų visiškai nesaugiai, kaip sakoma – „Valio“ („na ura“ red. past.) principu, jei tik gaunama energija ir uždirbami iš to pinigai.
O jei Astravo atominėje elektrinėje įvyktų nepataisoma nelaimė? Tada būtų tragedija visiems. Niekas nežino, kaip viskas būtų nutikus nelaimei. Negalima jaustis saugiai net ir vietose, esančiose toliau nuo Astravo. Na, o kokia būtų Vilniaus situacija po sprogimo...?
Jei užterštumas išplistų, kaip į Slavutičiaus miestą, būtų didžiulė nelaimė. Taip, didžiulė!
Jei užterštumas pasklistų, kaip virš Rudojo miško, būtų pabaiga. Visko pabaiga!
Tačiau mums neįmanoma pilnai kontroliuoti atominės elektrinės darbo, todėl ruošiamasi blogiausiam scenarijui...
Žinoma, dabar visi turi veido kaukes, ar net respiratorius. Akivaizdu, kad jie neapsaugo nuo gama ar rentgeno spindulių. Jie neapsaugo nuo neutronų poveikio, nuo kurių net švinas bejėgis.
Bet jie visiškai apsaugo nuo beta spinduliuotės, kuri tikriausiai yra didžiausia. Taip pat ir nuo pavojingiausios alfa spinduliuotės.
Svarbiausia, kad jie apsaugo nuo radionuklidų patekimo į žmogaus organizmą.
Reikėtų pažymėti, kad šiuo metu gyventojams prieinamos kaukės yra daug geresnės, nei turėjome mes, likviduodami pasekmes po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje. Tada eiliniams ir seržantams buvo suteikiami respiratoriai.
Tik juos duodavo vieną kartą per visą buvimo Černobylyje laiką. Taigi, patys respiratoriai jau tapdavo radiacijos šaltiniu ir buvo pilni radionuklidų. Karininkams visai dienai buvo suteikta paprasta marlės kaukė. Taip, pagaminta iš marlės.
Jau pasakojau, kaip pirmą kartą įėjęs į Jupiterio gamyklos patalpas Pripetije, negalėjau ten susiorientuoti, nes per radioaktyvias dulkes beveik nieko nesimatė.
Be to, mūsų viršutiniai drabužiai niekada nebuvo keičiami ir netgi buvo laikomi tame pačiame karininkų kambaryje, kuriame jie gyveno ir miegojo, o pas kareivius – palapinėje, kur jie gyveno.
Kai pasirodė serialas „Černobylis“, darbe kolegos manęs klausdavo apie kai kuriuos įvykius. Pavyzdžiui, kaip galėjo išgyventi tie trys didvyriai, kurie nuėjo į atominės elektrinės labirintus ir išleido vandenį iš reaktoriaus? Juk tai, neįmanoma! Na, atsakysiu...
Jau tuo metu Kijevo mokslų akademijoje buvo sukurti specialūs vaistai. Vartojant šiuos vaistus, žmogus gali atlaikyti neįtikėtinai didelę radiacijos dozę. Nenaudojant tokių priemonių, mirtis būtų garantuota.
Tokius vaistus žmonės gaudavo pagal rekomendacijas iš Maskvos. Panašūs vaistai taip pat buvo sukurti Maskvoje ir buvo gaminami nuo 1984 m. Juos gamino branduolinio karo atveju. Černobylio katastrofos metu juos duodavo sraigtasparnių pilotams.
Bet! Tokių vaistų niekada negavo likvidatoriai, prievarta paimti per karinius komisariatus! Nė vienas iš jų negavo – net tas, kuris lipo ant reaktoriaus stogo. Ir apskritai niekas, net jei jie eidavo į mirtinas vietas!
Tiesa, tokių vaistų tolesnio poveikio žmogaus organizmui niekas labai nesistengė ištirti... Jų tikslas buvo tik apsisaugoti nuo radiacijos poveikio tą akimirką.
Dabar, be kita ko, vilniečiams iš anksto skiriamos jodo tabletės, kurių Černobylio avarijos metu niekam nebuvo duota. Tiesa, kai kurie žmonės dabar iš anksto suvalgo šias tabletes. Dėl viso pikto!
Iš tiesų, kartais žmonės vengia būtinų skiepų, tačiau suvalgyti kokį vaistą – tai lengvai ir nedvejojant...
Ne visi žino, kad kai kuriems jodo tabletės kenkia. Pavyzdžiui, gydytojai man liepė vengti net paprastų maisto produktų, kuriuose yra jodo.
Galbūt kai kas, norėdamas apsaugoti savo sveikatą, niekada negers pieno, kuris neva kelis kartus padidina radiacijos poveikį. Valgys tik maisto produktus, kuriuose yra daug vitaminų A, C ir E. Neprisimins, kad maistas turėtų būti įvairus.
Dar geriau – gers vyną ar degtinę dideliais kiekiais. Nes neva tai silpnina radiacijos poveikį... Galiausiai pakenks savo kepenims ir psichikai, galų gale, visam organizmui, asmenybei. Žmonės gali daryti daug keistų dalykų... Jie gali bijoti skiepų, tačiau sugeba stipriai pakenkti sau.
Beje, likviduojant avariją mums nebuvo duodama jokio alkoholio. Tarybų Sąjungoje tuo metu buvo uždaromos degtinės ir vyno gamyklos, kertami vynuogynai.
Žinoma, kai kurie žmonės sugebėdavo gauti ir radioaktyvios degtinės, nes kitokios avarijos zonoje tiesiog negalėjo būti. Tik tai buvo uždrausta ir už tai buvo griežtai baudžiama.
Žmonės iš Lietuvos buvo paimti jėga likviduoti Černobylio avarijos padarinių. Jie buvo priversti gyventi ir dirbti nepaprastai sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis. Buvo siunčiami į mirtį.
Bet! Sakyti, kad dirbdami Černobylyje jie negelbėjo taip pat ir mūsų Lietuvos, gali tik visai negalvojantis žmogus, kuris visiškai nieko nesupranta.
Parodysiu Europos užterštumo žemėlapį po Černobylio avarijos:
Žemėlapyje parodyta, kaip visa Europa nukentėjo nuo Černobylio avarijos. Avarijos metu meteorologinės sąlygos buvo palankios Lietuvai. Bet!
Meteorologinės sąlygos nuolat keičiasi. Koks likimas būtų laukęs visos mūsų šalies, jei nebūtų atliktas darbas Černobylio avarijos padariniams pašalinti?!
Juk nuo radiacijos net skiepai neegzistuoja. Įvairios trumpalaikės apsaugos priemonės taip pat nepadės, jei kalbėsime ne apie trumpalaikį mylimos Lietuvos egzistavimą.
Visi jaudinosi, kai 2020 metais Černobylio zonoje kilo miškų gaisrai. Praėjus tiek metų po avarijos! Laimei, meteorologinės sąlygos buvo palankios Lietuvai ir šįkart.
Tačiau negalima sakyti, kad Lietuvos žemėje ši avarija nepaliko jokių pėdsakų. Yra ir Lietuvos užterštumo žemėlapiai. Tais metais jie buvo įslaptinti.
Beje, prieš porą metų Lietuvoje buvo atlikti tyrimai – kiek užterštų elementų vis dar yra išlikę mūsų krašte būtent po Černobylio avarijos. Taip, Lietuvoje vis dar yra užterštų elementų po tos avarijos! Jie susilpnėjo ir sumažėjo, tik jų vis dar yra. Gal kada nors aš parodysiu jums rezultatus šių tyrimų.
Dar kartą užduosiu klausimą: Kas būtų nutikę, jei ne pasiaukojantis likvidatorių darbas?
Taip, žmonės buvo paimti jėga! Taip, niekas nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta! Svarbiausia, kad likvidatoriai negaudavo jokių reikalingų apsaugos priemonių nuo radiacijos ir žmonių gyvybės visiškai nebuvo vertinamos! Tik po to, ką padarė likvidatoriai, ar tikrai negalima sakyti, kad jie išgelbėjo mūsų Lietuvą, ir visą Pasaulį?!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
