Dar yra viena nauja teorija, kad kai kuriuos „žmogas“ rado Briuselio kopūstuose, bet čia nauja dar pilnai nesusiformavusi teorija.
Kas dėl švento darbo, tai geriau į tas šventas dirbtuves nosies nekišti, o tai meistras išlups šonkaulį ir padarys man antrą žmoną. Vargas bus, neišlaikysiu dviejų.
Dėl kopūstinukų, tai laikas parodys, koks bus jų evoliucinės raidos kelias ir, tikiuosi, jis ilgai nesitęs.
Manau, kad daugeliui iš mūsų suprantamiausia ir realiausia tai Č. Darvino teorija. Smagiau gyventi, kai tiki, kad pats save savarankiškai evoliucionavai iš beždžionės į žmogų, o ne šventas tėvas sumeistravo.
Kad darbas yra svarbiausia veikla žmogaus gyvenime, supratau anksti. Giliai atmintin įstrigo, kaip tėvukas, po 1967 metų uragano, pasiraitojęs kelnes brido į darbą per apsemtą senamiestį.
Mama bandė įkalbėti pasilikti namuose, o jis: „Kaip tai galima neiti į darbą? O kas žmones vežios?“ (Jis dirbo autobuso vairuotoju).
Tėvų genai ir mums su broliu persidavė. Brolis anksti padėjo uždarbiauti iš muzikos, aš – ravėdamas kolūkio laukus, o už uždirbtus pinigus pirkome pirmo būtinumo daiktus.
Pirmą atlyginimą už kolūkio laukų ravėjimą gavau būdamas 14 metų ir iki šių dienų nė vienos dienos nebuvau bedarbiu. Net sirgdamas išvažiuodavau į reisą.
Žmona kartais sakydavo, pailsėk pasirk, pagulėk namie, o aš jai pusiau rimtai, pusiau juokais atsakydavau: „Jei tikri vyrai dėl tokių menkniekių gulės ant pečiaus, kas tėvynę gins?“. Ir važiuodavau į trasą, nes duoną kasdienę nori gauti ir ale bedarbiai.
Man keista ir nesuprantama, kai dabar žmonės vis dažniau naudojasi teise būti bedarbiu, tiksliau, veltėdžiu, nei dirbančiu žmogumi. Taip ir norisi prisiminti mano buvusios mokytojos auksinę frazę: „Jaučiasi tėvų nedadarbas“. O nuo savęs pridurti – ir valdžios įstatymų „nedadarbas“.
Būtų mano valia, bedarbio išmokas mokėčiau tik tada, kai nebeliktų laikraščiuose nė vieno skelbimo, kad „reikalingi darbuotojai“.
Pilna darbo skelbimų, o pas mus dešimtys tūkstančių bedarbių, tiksliau, veltėdžių, sėdinčių ant dirbančiųjų sprando.
Visus tokius piktybinius bedarbius būtų galima prilyginti tyliesiems mūsų priešų agentams, nes jie savo veiksmais kenkia Lietuvos ekonomikai.
Bedarbio išmokas būtų galima skirti COVID-19 testams apmokėti, bet, deja, reikia maitinti tinginį, gulintį ant krosnies.
Vienu žodžiu, jei esi bedarbis, kai yra darbo, reiškia, esi priešo trolis.
Baisu ir nemalonu, kai tokie neatsakingi piliečiai, kaip erkės siurbia dirbančios tautos kraują, tarnauja priešams kenkdami ekonomikai.
Bet už visa tai baisiau, kad tie piktybiniai bedarbiai ir veltėdžiai pradeda pavirsti į pradinę žmogaus būseną, kokia buvo, anot Č. Darvino teorijos...
Tokios mintys kyla pažiūrėjus į kai kuriuos profesionalius Lietuvos bedarbius. Tokius, mano manymu, reikia bizūnu atgal į džiungles išvaryti ir tegul pradeda kelionę į Žmogų nuo savarankiškai nusiskinto banano.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
