Žodis profsąjunga man pažįstamas nuo vaikystės. Tėvukas dirbo autobusų parke, tai prieš Naujus metus visada pranešdavo iš profsąjungos pakvietimus į naujametinį eglutės žiburėlį.
Ne tiek svarbi buvo šventė, Senelis Šaltis, kiek dovanėlės – krepšelis ar maišelis saldumynų. Gerai pamenu saldainius „Meška šiaurėje“ ir stebuklą – kelis mandarinus. Tokius pakvietimus, dovanėles, jei gerai pamenu, gaudavome iki 14 metų.
Dar tėvukas kiekvieną vasarą gaudavo man kelialapį į stovyklą. Dažniausiai tai buvo „Automobilistas“ Giruliuose, po to pakeitė pavadinimą į „Pasaka“.
Mamytė dirbo bibliotekoje. Tėvukai sakydavo – bibliotekos profsąjunga biedna, tai gaudavau tik mažas dovanėles ir tai ne kiekvienais metais.
Nesigilinau tais laikais į politinius motyvus, bet gaudamas naujametines dovanėles ar kelialapius į stovyklą buvau laimingas ir dėkingas.
Kai po armijos pats pradėjau dirbti, kaip ir tėveliai, tapau profsąjungos nariu.
Mokėjau mokesčius, gaudavau tokias pat dovanėles ir pakvietimus į naujametinius renginius savo vaikams.
Dar kartą per savaitę nemokamai naudojomės miesto baseinu, du kartus per savaitę eidavome į sporto salę žaisti krepšinį, o žiemos metu, kartą per mėnesį, nuveždavo į Palangos „Lino“ atvirą baseiną.
Viskas pasikeitė, kai papūtė permainų vėjai. Pradžioje profsąjunga, bent mūsų įmonės, aktyviai įsijungė į naujos sistemos kūrimą ir transformavosi į Darbininkų sąjungą. Tačiau per politines intrigas ir kovas už valdžią, darbininkai ir jų vaikai buvo užmiršti. Nebeliko dovanėlių vaikams, o ką jau bekalbėti apie baseinus, sporto sales ar kokias išvykas. Viskas koncentravosi į senos valdžios vertimą ir naujos kūrimą.
Mūsų įmonėje susikirto du valdžios siekiantys lyderiai. Puolė valdžią, bandė rengti streikus, net konkuravo, kas labiau tą valdžią „prismaugs“. Valdžia, dar sovietinė, labai „gražiai“ išsprendė lyderių ginčą. Tuo metu įmonė dar gaudavo paskyras lengviesiems automobiliams. Tuo metu gavo – VAZ 2106 ir „Zaporožietį“ „be ausų“.
Pamenu, kokia kova prasidėjo tarp lyderių dėl VAZ _o: „anas žigulį gaus tik per mano lavoną“, „organizuosime streiką“ ir t.t.
Tam, kuris buvo valdžiai priimtinesnis, davė VAZ 2106, leido laisvoje patalpoje atidaryti parduotuvę ir taip jis tapo savu naujos profsąjungos lyderiu.
Aršesniam davė „Zaporožietį“ ir jis po kelių mėnesių išėjo iš įmonės.
Nusivyliau naujomis profsąjungomis ir daugiau niekada netapau jų nariu.
Per tiek metų įsitikinau, jei esi pareigingas, atsakingas darbuotojas, visai nereikalingas profsąjungos stogas, bent jau toks, koks yra dabar, o kalėdines dovanėles savo darbuotojų vaikams nuperka ir pačios įmonės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
