„Nesu mačiusi vaiko, kuris taip stebėtų aplinką ir viską gertų į save“, – tokiu išlikusiu įspūdžiu apie metukų Patriciją (vardas pakeistas) dalijasi savanorė Vaida. Rudens dienas ji ir kitos savanorės leido krizių centre, kuriame savo dėmesiu apgaubė smalsią, vietoje nenustygstančią mergytę.
Patricijos mama tuo metu gydėsi priklausomybę ir reabilitacijos užsiėmimų metu neturėdavo su kuo saugiai palikti savo dukrytės. Kadangi iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai budi ne tik prie vienišų vaikų ligoninėse, bet ir padeda krizių centruose, daugiau nei mėnesį savanorės praleido pažindamos Patriciją ir savo akimis matydamos ryškius pokyčius.
„Ji tiesiog keitėsi akyse, pradėjo vaikščioti, tarti pavienius žodžius. Prisimenu, kai pirmą kartą pasisodinau ją ant kelių, ji sustingo – matėsi, kad nebuvo prie to pratusi, nežinojo, kas tai yra, bet paskui pati pasiimdavo knygutę ir verždavosi ant kelių. Ji tikrai labai guvi mergaitė, norinti, kad su ja kas nors užsiimtų – malonumas būti su tokiu vaiku“, – šypsodamasi pasakoja Vaida.
Jai antrina ir savanorė Inga, kuriai bene labiausiai įsiminė pasivaikščiojimai su Patricija lauke ir mergaitės smalsumas.
„Ji tada būdavo tokia laiminga, tiesiog išsišiepusi iki ausų. Gainiodavo balandžius, stumdydavo vežimėlį, stebėdavo pastatus ir viską aplinkui. Jai visur reikėdavo eiti, lėkti, pačiupinėti ką nors rankomis, tai tikrai buvo ką veikti ir man“, – juokiasi savanorė.
Tiesa, abi savanorės prisimena ir vieną nemažai iššūkių kėlusį dalyką. Mergaitė nebuvo įpratusi valgyti košyčių ar kito visaverčio maisto – mama dažniausiai jai palikdavo jogurtų, sausainių ar saldainių. Vis dėlto, bėgant laikui, ir pačios savanorės, ir krizių centro socialinės darbuotojos pradėjo matyti, kad Patricijos mama šiek tiek keičia savo įpročius – ne tik palieka sveikesnio maisto, bet ir daugiau bendrauja, domisi, kaip sekasi dukrytei, ką ji su savanorėmis veikia.
„Kai pirmą kartą atėjau, mama buvo pakankamai šalta, žiūrėjo įtariai. Buvo nerimo, kaip ji viską priims, žinojau, kad tam reikės laiko. Palaipsniui ji pamatė, kad mergaitė yra saugiose rankose, kad mes neteisiame ir nesmerkiame jos, todėl vis labiau atsiverdavo, dėkodavo, klausdavo, kada vėl ateisiu. Tikrai buvo atsiradęs ryšys, o ta šaltumo siena pradingo, nes įgavome jos pasitikėjimą“, – pasakoja Vaida.
Savanorės pokyčius pradėjo matyti ir pačioje krizių centro aplinkoje – ten buvusios mamos tarsi ėmė iš jų pavyzdį, kaip elgtis pačioms, kaip bendrauti su savo vaikučiais, kuo juos užimti:
„Matyt, tas elgesys labai užkrečia, nes tikrai mačiau, kad jos perėmė daug dalykų, ėjo su mumis į kontaktą. Tik dar kartą įsitikinau, kad gerumas anksčiau ar vėliau pralaužia ledus.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
