Tobulėjant ginkluotei ir karo technikai, miškų svarba karo kontekste ne tik nesumažėjo, bet ir išaugo. Tai įrodo ir ukrainiečių kovotojų sėkmingas pasipriešinimas miškingose Kijevo srities vietovėse.
Deja, Lietuvoje miškai naikinami visu pajėgumu. Ar susimąsto mūsų politikai ir jų patarėjai, kad Lietuva be miškų taptų labai greitu grobiu agresorei kaimynei?
Miškai arba kalnai. Tai du faktoriai, kurie lemia ar įmanoma nedidelės šalies gynyba. Mes neturime kalnų ir niekada neturėsime. Deja, greitu metu neturėsime ir miškų.
Skaudžiausia, kad tie, kurie turėtų būti atsakingi už miškų išsaugojimą, užsiima jų masiniu naikinimu. Tai valstybiniai elementai, kurie vykdo veiklą iš Lietuvos piliečių surinktų pinigų. O juk miškai mūsų visų turtas, tai kodėl sprendimus dėl jų gyvybės priima tie, kurių interesas yra tik finansinis, negrindžiamas morale, meile Lietuvos gamtai ir jos ateičiai?
Jie apsiginklavę ne tik įstatymais, bet ir klaidinančiomis akcijomis ir veikla. Vienas iš pateikiamų argumentų, kad miškai yra atsodinami. Deja, šabakštynai ateities medienai. Štai kaip turėtų būti vadinami dabartiniai atsodinimai.
Vietoje to, kad būtų valomi virtuoliai, kurių apstu, pjaunama ten, kur didesnė finansinė grąža. Niokojami aplinkiniai keliai, teršiama aplinka, daroma ilgalaikė žala gyvūnijai ir augmenijai.
Išpjaunam miškus, paliekam pelkes, sunkiau prieinamus, dar aplink didmiesčius (kad nepastebėtų dauguma) bei ten, kur kariniai daliniai apsistoję. Ir tada deramės dėl kirtimo apimčių.
Pabaigai noriu tik pastebėti, kad lazda turi du galus. Ir informaciniame amžiuje istorijos nesuklastosi. Ateities kartos mus prisimins ne kaip didžius protėvius, o kaip pardavusius savo gamtą ir laisvę, dėl geresnio gyvenimo pralaimėjusius karą su savo sąžine.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
