Tai istorija apie berniuką iš globos namų, kurio tėvų nėra, tik mylinti krikšto mama, kuri vis jį aplanko ir rūpinasi juo, kiek galimybės leidžia. Šiame skyriuje jis jau dažnas svečias ir mūsų savanoriai jau buvo leidę dienas su juo prieš metus ir anksčiau. Tačiau šį kartą į ligoninę jis buvo paguldytas karantino metu, kai artimieji su vaiku palatose galėjo būti tik su sąlyga, kad ten bus visą laiką, neišeis, o tokių žmonių, kurie dėl jo galėtų gyventi ligoninėje, šis vaikas neturi. Apie tai, kad berniukui gyvybiškai reikia žmogaus šalia, nes jo fizinė ir emocinė būsena labai prasta, mums pranešė rūpestingi žmonės, matę jį skyriuje.
Mūsų savanorė pas jį atėjo jam dar miegant. Pabudęs, gerą valandą nepratarė nė žodžio, tik įtariai stebėjo. Su šia savanore jie jau buvo susitikę prieš metus tame pačiame skyriuje, bet berniukas jos neatpažino, nes savanorė buvo su respiratoriumi.
- Kas tu tokia? – pagaliau paklausė vaikas.
- Čia aš, pameni, pernai bendravome, atėjau pas tave draugauti ir leisti dieną kartu.
Visą dieną berniukas stebėjo savanorę negalėdamas patikėti, kad ji tikrai nedarys jam jokių procedūrų ir neleis jokių vaistų. Vakare, pagaliau, vaikas atsipalaidavo ir išleido moterį namo, tik gavęs tvirtą pažadą, kad rytoj jie vėl pasimatys.
Kai savanorė atėjo, berniukas jau buvo pabudęs:
- Aš šiandien labai anksti pabudau, laukiau kada tu ateisi.
Taip prasidėjo berniuko draugystė su mūsų savanoriais, kurie pas jį lankėsi, gavę neigiamus Covid tyrimų atsakymus. Berniukas emociškai atsigavo, džiaugėsi galėdamas išeiti į lauką, gaminti maistą su savanorės atnešta žaisline virtuve, dalindamasis istorijomis ir kūrybiškiausiomis fantazijomis, įsikūnydamas į įvairius personažus. Tokios lakios vaizduotės dėka berniukas galėdavo pabėgti nuo liūdnos realybės ir nors fantazijoje pildyti savo norus ir svajones, pamiršti, kad yra ligoninėje, kamuojamas nemalonių procedūrų.
Be galo džiugino tai, kad vis dažniau vaikas buvo geros nuotaikos, kad pradėjo kur kas geriau valgyti. Berniuko draugystę su savanorėmis su didžiuliu džiaugsmu palaikė ir skyriaus personalas. Slaugytojos matė, kaip vaikas atsigauna ir koks svarbus jam šis savanorių buvimas šalia, emocinė parama, užimtumas įvairiausiomis veiklomis.
Einant savaitėms, mėnesiams, liga vis tik darė savo, berniukas silpo, skausmai jį kamavo vis stipriau. Vaikutis mirė, o mūsų savanorius guodžia mintis, kad dabar vaikui nebeskauda.
Nuo pat pradžių žinojome, kad stebuklas neįvyks. Supratome, jog vaiko ligos būklė tokia, kad meilės ir šilumos neužteks jam pasveikti. Vis dėlto, šie savanorių budėjimai buvo vieni prasmingiausių mūsų iniciatyvos istorijoje! Vaikas nebuvo vienas savo sunkiame ir skausmingame kelyje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
