Šiandien paliatyvios slaugos skyriuje būnanti mergaitė jau yra gerokai sustiprėjusi – padedant kitiems gali žengti kelis žingsnius, rankose laikyti šaukštą ir pati valgyti. Tiesa, emociškai ji jaučiasi sutrikusi, nesaugi ir patiria dažnas nuotaikų kaitas, todėl savanorių buvimas ligoninėje jai reikalingas kaip gaivaus oro gūsis.
Agnė nėra „niekieno“ vaikas – ji turi tėvus, tačiau jie dėl darbų ir rūpinimosi kitomis atžalomis negali dažnai būti ligoninėje. Mergaitei tai suvokti vis dar yra pakankamai sudėtinga – ji dažnai kalba apie tai, kad ją paliko, kad tėvai nebesugrįš jos pasiimti.
„Labai jaučiasi, kad ji yra nesaugi ir bijo, kad liko vienui viena. Net ir kai ji bando pamiegoti, vis kas kelias minutes kilsteli galvą ir pasižiūri, ar aš esu šalia, ar niekur neišėjau. Dabar tikrai labai reikia, kad šalia jos būtų žmogus, nes ji emociškai yra labai nestabili – dažnai supyksta, įniršta, galvoja, kad, pavyzdžiui, atėjusi slaugytoja nori ją nuskriausti“, – pasakoja savanorė Daiva.
Galbūt dėl to mergaitė labai nori būti su žmonėmis, kuriais pasitiki ir su kuriais jaučiasi saugi. „Gali mane nuvežti namo?“ – tokį klausimą kartais net ir kas penkias minutes girdi su ja būnantys savanoriai. Jiems nesunku pastebėti, kad mama mergaitei yra pasaulio centras ir po jos apsilankymų ji jaučiasi daug ramesnė, yra pakilesnės nuotaikos.
Agnė kasdien prisimena ir vis daugiau praeities detalių, dažnai kartoja draugų vardus. Tiesa, daugiau apie tai kalbėti jai dar pakankamai sudėtinga, nes nepavyksta logiškai sudėlioti sakinių, todėl dažniausiai pokalbiai sukasi apie tai, kas vyksta esamuoju laiku. Tačiau jau ir tai prilygsta tikram stebuklui, mat iš pradžių gydytojai neteikė daug vilčių, kad mergaitė apskritai atsigaus ir galės pakilti iš lovos, kalbėti, valgyti.
„Jos progresas tikrai labai matosi ir visiems teikia daug džiaugsmo – fiziškai ji stiprėja, nebebaisu palikti ją akimirkai ir jaudintis, kad neiškristų iš lovos. Tik gaila, kad būna tų emocinių protrūkių ir ganėtinai dažnai. Praėjusį budėjimą buvo labai sunku, nes ji verkė, sakė, kad nenori gyventi, nes ją visi paliko, ji niekam nereikalinga.
Aš vis sakau, kad yra daug žmonių, kuriems ji rūpi ir kurie ją myli. Kai ji išgirsta, kad ją myli mama ir tėtis, tikrai matosi, kad jos nuotaika pagerėja, matyt, jai reikia tokio nuolatinio priminimo ir patvirtinimo, kad ji yra mylima“, – dalijasi savanorė Daiva.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
