„Nors anuomet, būdamas dar jaunas, kai pradėjau išgėrinėti, net nenutuokiau, kad jau tokių metų galiu būti įnikęs į velnio lašus. Juk su draugais linksmindavomės visi kartu, šėliodavome iki ryto, kartais netgi visą savaitgalį. Kartais šventės ir savaitę užsitęsdavo.
Tada dar nesupratau, kad jie gali sustoti, o aš nebe. Nesupratau nei tada, kai mane po kokios nors miesto šventės ryte rasdavo miegantį pakritusį po suolu. Nei tada, kai pabudęs po vakarėlio vėl norėdavau išgerti vien tam, kad kūnas neskaudėtų, rankos nedrebėtų. Nei tada, kai eilinį trečiadienį ar tai ketvirtadienį pratrūkdavau namuose neradęs alaus.
Ir tikrai negaliu pasakyti, kad gerdavau iš nevilties, depresijos, kad buvau nelaimingas. Atvirkščiai, buvau laimės kūdikis, turėjau gerą darbą, nuostabią žmoną, dvi gražuoles dukrytes. Žmona į vakarėlius dar kurį laiką važiuodavo kartu, lydėdavo, prižiūrėdavo, po to pasirūpindavo, kad saugiai grįžčiau namo. Bet po dešimties, penkiolikos metų linksmybių jai buvo gana, ji tiesiog pavargo. Neatlaikydavo tokių mano gėrimo maratonų. Žmonos maldavimų sustoti neklausiau.
Pradėjau pykti ant visų, kurie man bandydavo aiškinti ir nurodinėti. Tikraisiais savo draugais vadinau tik tuos, kurie įpildavo ar visada sutikdavo susidaužti.
Bėgant metams mano bėdos tik gilėjo. Neretai gerdavau iki sąmonės netekimo. Nenuėjau nei į savo dukrų išleistuves, nei vėliau į vestuves. Kai mane paliko žmona, netgi apsidžiaugiau, nes tada turėjau dar tvirtesnę priežastį ir pasiteisinimą gerti.
Tą vakarą taip pat važiavau kažkur po eilinio vakarėlio su savo „draugais“. Net nepamenu, ką šventėme. Namų link važiavau gana atokia mūsų miestelio gatve, kad niekam nekrisčiau į akis. Pradžioje nesupratau, kad kažką suvažinėjau. Maniau, kad tik ant šaligatvio užvažiavau. Deja, bet ten buvo ne betono plytelė, ten buvo gyvas žmogus... Tas duslus garsas po ratais... Kai supratau, kas įvyko, iškart prasiblaiviau... Pabusdavau nuo jo naktimis dar daug metų.
Kažkodėl apie tai gerdamas visai nesusimąstydavau. Atrodė, kad galiu tik nebent pats susižaloti, na, dar automobilį apgadinti. O apie tokį scenarijų, kad galiu neįgaliu padaryti ar netgi nužudyti kitą žmogų, niekada negalvojau. Juk aš – patyręs, atsargus, vos vos išgėręs, nieko čia baisaus...
Gyvenau su tuo siaubingai skaudžiu saviplakos botagu. Plakiau save už tai, ką padariau, kaip pragėriau ne tik savo gyvenimą, savo vaikų gyvenimą, bet ir kito, niekuo dėto ir nekalto žmogaus gyvenimą, kai paverčiau jį neįgaliu.
Dar didesniu pragaru tapo dveji metai už grotų, kur atsidūriau dėl sukeltos avarijos. Kalėjimas gerai aplaužė, turėjau daug laiko apmąstymams. Kurį laiką buvau metęs gerti, bet išėjęs į laisvę, deja, vėl atkritau ir gėriau dar daugiau. Praradau darbą. Kai išėjau į laisvę, nuo manęs nusisuko net ir tie „draugai“, kurie visada būdavo pirmi įpilti ir paguosti. Pasiekiau dugną, kitaip sakant.
Nuo manęs nenusisuko tik mano dukros. Jos viską man atleido, suprato, palaikė ir padėjo nepaisant to, ką buvau pridaręs ir kokiu buvau tapęs... Buvo šalia, kai viskas, net pats gyvenimas nuo manęs buvo nusisukęs. Mano dukros įkalbėjo gydytis. Nesakau, kad per tuos kelis dešimtmečius gėrimo metų buvo paprasta. Buvo beprotiškai sunku. Bet kažkaip kasryt pabusdavau ir bandydavau pabandyti negerti dar vieną dieną. Mane palaikė tik žinojimas, kad mano dar viena blaivybės diena kažkam galbūt išgelbės gyvenimą.
Pamažu kilau iš dugno, stojausi ant kojų. Susiradau draugę, kuri nepabijojo kurti santykių su alkoholiku, sėdėjusiu kalėjime, viską praradusiu. Susiradau darbą. Stengiuosi žvelgti į ateitį pozityviai ir tikiu, kad šiame gyvenime galiu padaryti kažką gero. Galbūt pasidalindamas šia istorija kažkam atmerksiu akis.
Būdamas neblaivus griauni ne tik savo gyvenimą. Būdamas neblaivus prie vairo gali sužlugdyti ir nekalto žmogaus likimą“, – skaudžia savo patirtimi dalinosi Linas.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
