Daug biurokratijos
Tačiau socialinio draudimo sistema Lietuvoje ne tik netobula, bet ir ydinga, dažnai suriša rankas gydytojams pagelbėti žmonėms, kompromituoja visą sveikatos apsaugos sistemą.
Per daugiau kaip penkiolika metų visuomeninio darbo patirties kartu su bendraminčiais dalyvaujant labdaros ir paramos fondo veikloje esu pastebėjęs daugybę biurokratijos, abejingumo žmogaus kančiai atvejų. Teko matyti net ir akivaizdžių kvailysčių.
Ypač daug absurdiškos biurokratijos nustatant neįgalumą (darbingumą). Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priklausančioje Neįgalumo nustatymo tarnyboje protingi žmonės dirba, bet atrodo, kad veiklos taisykles jiems parašė ne visiškai adekvačiai supančią juos aplinką priimantys valdininkai.
Pavyzdžiui, nustatant nedarbingumo lygį (anksčiau tai vadinosi invalidumo grupėmis), nuo kurio priklauso pašalpos dydis, kiekvienais metais visiems neįgaliesiems sveikatos būklę tikrina speciali komisija. Iš vienos pusės lyg ir logiška, gal žmogus per metus apsveiko tiek, kad tapo pilnai darbingas ir pašalpa tokiam nebepriklauso. Taupomi valstybės pinigai, skaidrumas ir taupumas, tarsi viskas gerai. Tačiau tokia tvarka turi ir kitą, absurdišką aspektą.
Suprantama, kad susižalojęs žmogus gali pasveikti. Po infarkto ir insulto taip pat sveikatos būklė gali ryškiau pagerėti.
Tačiau jei žmogus neteko kojos ar rankos, jos neataugs. Ir net moderniausias protezas tikros galūnės neatstos. Tai kodėl jis turi kiekvienais metais vaikščioti į komisiją ir įrodinėti, kad koja neataugo?
Kita vertus, kuo toliau, tuo labiau užkertami keliai prisikelti pilnavertiškam gyvenimui, grįžti į darbo rinką ir patyrusiems infarktą ar insultą.
Gyvenimas po insulto
Štai gyvas pavyzdys, į mus pagalbos kreipėsi 55 metų kaunietis Rimvydas. Vyriškis dirbo gerai apmokamą darbą, taigi ir mokesčius nemažus „Sodrai“ atseikėdavo. Bet gerai apmokamas darbas kėlė nuolatinę įtampą ir šį rudenį Rimvydą ištiko hemoraginis insultas.
Iš pradžių vyriškis beveik visai nevaldė dešinės kūno pusės. Tik Kauno klinikų ir Kulautuvos reabilitacijos centro talentingų medikų ir reabilitologų pastangomis jam pavyko atsistoti ant kojų, nors ir nepilnai.
Kauniečiui liko aptirpusi dešinė kūno pusė, silpna dešinė koja ir ranka. Tačiau medikai, po trijų mėnesių gydymo išleisdami Rimvydą namo įkvėpė optimizmo sakydami, kad jėgos atsistatys po papildomų stacionarinės reabilitacijos seansų, kuriuos ligonis turėtų gauti nuo 2018 metų, nes pernykštis „Sodros“ biudžetas jau buvo pasibaigęs.
Rimvydą gydę neurologai net neabejojo, kad jam bus suteiktas mažesnis nei 45 proc. darbingumo lygis, arba, kaip anksčiau būdavo nustatoma, II invalidumo grupė.
Tačiau Neįgalumo nustatymo tarnyba manė kitaip. Komisijai pasirodė, kad šlubčiojantis, greitai pavargstantis, nusilpusios atminties, dešinę ranką sunkiai koordinuojantis vyriškis (jo darbe reikia daug rašyti kompiuteriu) yra apysveikis ir jam skyrė II grupę, nustatė 45 proc. darbingumą.
O tai reiškė, kad jam jau nebesuteikiama stacionarinė dviejų savaičių, o tik trijų dienų palaikomoji reabilitacija. Ir net tokią gauti reikėjo ilgas eiles laukti prie šeimos gydytojo ir reabilitologų, „Sodros“ komisijos kabinetų.
Tiek aiškiai neužteko atgauti darbingumą, o dėl ligos sumažėjusios pajamos neleido pirkti mokamų reabilitacijos paslaugų.
Politika pasikeitė
Štai tokį akibrokštą patyrė kaunietis Rimvydas – paaiškėjo, kad jis galėtų pasveikti, jei jam būtų pripažintas mažesnis nei 45 proc. darbingumas. Ir geriau šioje situacijoje žmogui būtų ne todėl, kad gautų didesnę pašalpą, o todėl, kad II invalidumo grupė suteikia teisę į ilgalaikę stacionarinę reabilitaciją.
Kitaip tariant, jei būtų pripažinta II invalidumo grupė, pacientas turėtų galimybę gauti medikų pagalbą ir pasveikęs grįžti į pilnavertį gyvenimą. Toks nedarbingumo lygis anksčiau dažniausiai ir buvo skiriamas patyrusiems hemoraginį insultą. Bet maždaug nuo 2014 metų neįgalumo nustatymo politika pasikeitė ir, mano nuomone, ne į gerąją pusę. Jos esmę manau galima nusakyti pakankamai ciniška formule: jei po insulto nenumirei, tai turėk gėdos ir nevargink valstybės.
Paradoksali, mano nuomone, „Sodros“ sistema, skatinanti ne neįgaliojo pastangas pilnavertiškai grįžti į darbo rinką, toliau mokėti mokesčius, o pasmerkianti vegetuoti iš menkos invalidumo pašalpos. Užuot suteikusi galimybę ligoniui pasveikti ir išsibraukti iš neįgaliųjų sąrašo jį (ligonį), tartum voverę, verčia bėgti nesibaigiančiu ratu.
Mūsų sveikatos ir socialinio draudimo sistemai geriausia, kad ligoniai būtų išbraukti ne iš sergančiųjų, o iš gyvųjų sąrašo, toks įspūdis susidarė miestiečiui, kuris kreipėsi į fondą prašydamas paramos.
Tuo jis įsitikino, kai praėjusį mėnesį teko apsilankyti gydytojų konsultacinėje komisijoje, sprendžiančioje ginčytinus nedarbingumo apmokėjimo klausimus (pavyzdžiui, ar apmokėti nedarbingumą piliečiams, jau išeikvojusiems savo „ligos pinigus“, tačiau vėl sušlubavus sveikatai).
Rimvydui kaip tik ir paaštrėjo po insulto pasireiškiantys simptomai – pakilo kraujospūdis, apėmė nerimas, kankino nemiga. Kadangi dėl neurologinės ligos kauniečiui pripažinta negalia, šeimos gydytoja negalėjo pati skirti apmokamą nedarbingumą (biuletenį), nors kaunietis dar nebuvo išnaudojęs įstatymu numatyto termino. Reikėjo kreiptis į gydytojų konsultacinę komisiją.
Ir čia pašiurpino atsainus, jo manymu, garbingo gydytojo vardo nevertų medicinos biurokratų požiūris į žmogų. Jam buvo paaiškinta, kad padidėjęs kraujospūdis ir įtampa yra ligos, už kurią jau skirtas neįgalumas, požymiai. Todėl, jei darbas sukelia stresą, patarė mesti darbą ir pragyventi iš 159 eurų neįgalumo pašalpos.
O mūsų minimas kaunietis dar norėjo paklausti paprasto dalyko: jei jis susirgtų liga, nesusijusia su jo neįgalumu: tarkime, gripu, patirtų traumą – ar turėtų teisę į apmokamą biuletenį?
Komisijos nariai marmuriniais veidais atkirto, kad nuo gripo reikia skiepytis, o vaikščioti – atsargiai. O apie nedarbingumo išmokas tegul pasiteirauja savo šeimos gydytojo.
Suprantama, kad ne medikai, duodantys tokius patarimus, nustatė absurdiškai žemą, netekusio darbingumo žmogaus pragyvenimo lygio kartelę, tačiau stebina ir nustačiusiųjų valdininkų ir „patarėjų“ abuojumas žmogaus problemoms. Negi reikia pačiam „ant savo kailio“ pajusti bėdą, kad suprastum ir atjaustum kitą ir ieškotum sprendimų kaip pakeisti esamą, be jokios abejonės neadekvačią situaciją.
Iš tiesų, gerbiu gydytojus ir suprantu jų sunkų darbą, milžinišką atsakomybę už žmogų. Bet kartais atrodo, jog Hipokrato priesaikai ištikimi medikai jau baigia išvažinėti iš Lietuvos, todėl vis aiškiau gydytojų tarpe matosi ta mažuma, žmogaus kančiai abejingų biurokratų su baltais chalatais.
Ir dėl to, manau, daugeliu atvejų esame patys kalti, kad nesugebėjome tinkamai įvertinti gerų, nuoširdžiai dirbančių medikų naiviai manydami, jog atlyginimus reikia kelti tik teisėsaugos atstovams, siekiant juos apsaugoti nuo galimų pagundų ir klaidų, o medikams aukščiausias įvertinimas yra brendžio butelis ir šokoladinių saldainių dėžutė.
***
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendrai parengtame komentare rašoma, kad darbingumo lygis nustatomas vadovaudamasi socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintais darbingumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašais.
Asmens sveikatos būklė vertinama remiantis asmenį gydančio gydytojo parengtame ir išduotame siuntime ir prie jo pridėtuose medicininiuose dokumentuose nurodyta informacija. Gydytojo vaidmuo negalios nustatymo procese yra labai svarbus – jis siuntime nurodo asmens diagnozę, po taikyto gydymo ir (ar) medicininės reabilitacijos išlikusius organizmo funkcijų sutrikimus ir prideda tai patvirtinančių tyrimų išrašus, gydytojų specialistų konsultacijų išvadas ir pan. Pagal juos NDNT atlieka vadinamą bazinį darbingumo lygio vertinimą.
Tačiau bendro darbingumo lygio vertinimas atliekamas ne tik pagal medicininius duomenis. Siekiant asmenį, turintį sveikatos sutrikimų, įvertinti kompleksiškai, ne tik medicininiu, bet ir psichosocialiniu aspektu, nuo 2014 m. liepos 1 d. vertinant darbingumo lygį, pradėtas vertinti gebėjimas dalyvauti kasdieniame gyvenime, dirbti, panaudoti turimą profesinę kvalifikaciją ar įgyti naują bei būti savarankiškam. Socialinės apsaugos ir darbo ministro bei sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas „Asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti“ klausimynas, kuris pildomas darbingumo lygio vertinimo metu.
Dėmesys darbinei veiklai
Klausimyną sudaro dvi dalys. Pirma dalimi įvertinama profesinė, darbinė veikla bei aplinkos prieinamumas, antra – veikla ir gebėjimas dalyvauti kasdienėje veikloje ir visuomeniniame gyvenime. Pildant antrąją klausimyno dalį, vertinamos penkios pagrindinės asmens veiklos: mobilumas (judėjimo galimybės), pažinimas (atmintis, dėmesys ir kt.), bendravimas (su aplinkiniais, artimaisiais ir kt.), savarankiškumas, kasdienė veikla.
Klausimynas padeda išsiaiškinti, kokių sunkumų asmuo turi savarankiškai vykdydamas tam tikrą veiklą, pavyzdžiui, ar yra savarankiškas, ar gali dalyvauti kasdieniame gyvenime, dirbti, panaudoti turimą profesinę kvalifikaciją ar įgyti naują.
Numatoma, kad ateity NDNT, nustačiusi darbingumo lygį, atsižvelgdama į užpildyto klausimyno rezultatus, parengs ir išduos asmeniui rekomendaciją apie jam reikalingas pagalbos priemones: būsto pritaikymą, techninės pagalbos priemonės, socialinę reabilitaciją ar asmeninės pagalbos poreikį. Žmogus bus labiau informuotas, kokios priemonės ir paslaugos jam priklausytų, kur kreiptis, kad jas galėtų gauti. Taip siekiama įtvirtinti labiau individualizuotą vertinimo modelį.
Darbingumo lygis gali keistis
Darbingumo lygis yra nustatomas 5 proc. intervalais tam tikram terminui – pusei metų, metams, dvejiems ar neterminuotai, atsižvelgiant į tai, per kokį laiką prognozuojamas sveikatos būklės ir profesinių, funkcinių veiksnių pasikeitimas, lemiantis darbingumo lygio pasikeitimą. Tačiau asmens būklė gali pasikeisti ir greičiau negu nustatytas terminas. Tokiu atveju reikia kreiptis į gydantį gydytoją dėl naujo siuntimo į NDNT, kuri atliks naują vertinimą pagal esamą sveikatos būklę.
Medicininę reabilitaciją reglamentuojantys teisės aktai nustato, kad pakartotinė medicininė ar palaikomoji reabilitacija skiriama priklausomai nuo nustatytų darbingumo lygio procentų. Kodėl nėra vertinamas asmens individualus poreikis pakartotinei medicininei reabilitacijai priklausomai nuo asmens būklės, galėtų atsakyti Sveikatos apsaugos ministerija.
Lietuva, ratifikuodama JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, įsipareigojo diegti žmogaus teisėmis grįstą pagalbą neįgaliesiems. Tai reiškia pagalbą žmogui pagal individualius jo poreikius, užtikrinant jo gyvenimą bendruomenėje lygiomis teisėmis su visais kitais žmonėmis. Todėl ateityje turėtų būti pereinama nuo asmens būklės, gebėjimų vertinimo prie aplinkos kliūčių, trukdančių kasdieniniam žmogaus gyvenimui, identifikavimo ir šalinimo.
Socialinio draudimo išmokos
Iš socialinio draudimo lėšų mokamos išmokos asmenims dėl draudiminio įvykio kompensuoja prarastas darbo pajamas. Įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrą laiką socialinio draudimo įmokas mokėję asmenys, įgyja teisę gauti socialinio draudimo išmokas.
Netekto darbingumo pensijos dydis priklauso nuo asmens darbingumo lygio, įgyto stažo, apskaitos vienetų skaičiaus (1 apskaitos vienetas yra lygus 12 vidutinių darbo užmokesčių per metus, maksimalus apskaitos vienetų skaičius per metus – 5 apskaitos vienetai) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo Tarybos patvirtintų apskaitos vieneto vertės ir bazinės pensijos dydžių. Kiekvienais metais nuo sausio 1 d. bazinės pensijos bei apskaitos vieneto vertės dydžiai bus keičiami pagal praėjusiais metais apskaičiuotą ir patvirtintą koeficientą.
Ligos išmokos mokėjimo trukmė:
ligos ar traumos atveju – iki darbingumo atgavimo ar darbingumo lygio nustatymo dienos arba iki pirmos dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje dienos;
ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus, jeigu gaunate valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją;
už visą gydymosi jose (įskaitant vykimo į šias įstaigas ir grįžimo iš jų) laiką, gydantis ortopedines ir/ar protezines paslaugas teikiančioje sveikatos priežiūros įstaigoje;
visą nušalinimo nuo darbo laikotarpį iki karantino atšaukimo, kai užkrečiamų ligų protrūkių ar epidemijų metu – ligų židiniuose nustačius karantino režimą ar asmenį nušalinus nuo darbo kaip užkrečiamos ligos sukėlėjo nešiotoją (jeigu negalima perkelti į kitą darbą);
ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų vieną kartą per kalendorinius metus, savanoriškai gydantis specializuotuose stacionaruose nuo alkoholizmo, narkomanijos ar toksikomanijos;
iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos, jei asmuo yra nedarbingas dėl audinių, ląstelių ar organų paėmimo transplantacijai donorystės tikslu;
ne ilgiau kaip 5 kalendorines ligos dienas po atleidimo iš darbo.
„Iš pateiktos informacijos galima spręsti, kad asmuo, kuriam nustatyti netekto darbingumo procentai, serga ilgesnį laikotarpį, ligos išmokos mokėjimo trukmė apribota.
Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, kad netekto darbingumo procentus turinčiam asmeniui tiek darbo, tiek ligos laikotarpiu mokama socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Vidutinė netekto darbingumo (invalidumo) pensija 2018 metais – 231,7 Eur“, – teigiama Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendrai parengtame komentare.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
