Berniukas ligoninėje meluodavo apie savo skausmą, tačiau tam buvo jautri priežastis

Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai ligoninėse susiduria su skirtingo amžiaus, poreikių ir charakterio bruožų vaikais, todėl iš anksto negali žinoti, kaip viskas klostysis. Vis tik kartais nutinka taip, kad su mažaisiais ligoniukais užsimezga toks ryšys, kad jie net nori kuo ilgiau likti ligoninėje...

Berniukas ligoninėje.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Berniukas ligoninėje.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2022-10-07 20:58, atnaujinta 2022-10-07 20:59

Tokią patirtį turėjo ir savanorė Aušra. Ji prisimena, kad žinutės, jog ligoninėje yra vienišas berniukas iš vaikų globos namų, sulaukė grįžusi namo iš darbo ir sėdusi prie stalo pasistiprinti: „Iš karto parašiau, kad aš galiu budėti, atrodė, kad tuo metu tas kvietimas man yra gyvybiškai reikalingas. Norėjosi šviesos ir kaip tik pasitaikė galimybė pabūti su vaiku“.

Aušra labai laukė šio susitikimo ir netrukus susipažino su Pauliumi (vardas pakeistas). Berniukas buvo ne pagal amžių smulkaus kūno sudėjimo, tačiau išsiskyrė savo aktyvumu ir noru krėsti išdaigas.

Štai, pavyzdžiui, vieno budėjimo metu Paulius paėmė savanorės šlepetę ir ją kažkur išnešė. Aušra žinojo, kad moralais veikiausiai nieko nepasieks, todėl paprasčiausiai pasakė, kad toks berniuko elgesys ją liūdina ir tarsi siunčia signalą, kad ji čia yra nepageidaujama.

„Aš nežinojau, kaip berniukas į tai reaguos, bet jis atsiprašė, pasakė, kad tik norėjo pajuokauti, ir atnešė šlepetę atgal“, – prisimena savanorė.

Taip pat ligoninėje savanorė su berniuku laikėsi vienos svarbios taisyklės – Paulius negalėjo visiškai apleisti pamokų. Aušra neslepia, kad namų darbų ruošimas nebuvo pati mėgstamiausia berniuko veikla, tačiau ji stengėsi parodyti, kodėl verta tai daryti.

„Sakydavau – suprantu, kad tu nenori ar tingi, bet jei nori ko nors pasiekti gyvenime, negali vien atostogauti ir užsiimti pramogomis. Visada stengiuosi vaikus užkabinti ir motyvuoti, sukuriu jiems istoriją, kodėl reikia mokytis, kaip vėliau bus smagu, kur nors įstoti, parodyti savo gebėjimus mokykloje ir panašiai. Dėl to berniukas sakydavo, kad su manimi visada reikia mokytis ir viską daryti“, – juokdamasi pasakoja Aušra.

Ir nors Pauliui išdaigas teko pakeisti mokymusi, vienas dalykas tikrai išduoda, kad ligoninėje jis jautėsi suprastas ir nenorėjo sugrįžti į vaikų globos namus: „Jis apsimesdavo, kad jam skauda koją. Aš sakiau, kad iškviesiu gydytoją, jog apžiūrėtų, bet tada jis pasakydavo, kad jam skauda, nes jis nenori išeiti iš čia, jam labai gera ligoninėje. Jis norėjo likti ten, kur jautėsi gerai...“

„Niekieno vaikai“.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.