Viskas prasidėjo per koronaviruso pandemiją, kai žmonės negalėjo rodytis viešumoje. Daug pažįstamų išsikraustė gyventi į sodus, sodybas, pas tėvus ar senelius į kaimus. Visi bėgo arčiau gamtos, kur miškai, pievos, gamta, mažai civilizacijos ir suvaržymų.
Su žmona labai gailėjomės, kad neturime tokios vietos, kur galėtume prisiglausti. Mūsų tėvai gyvena daugiabučiuose, kaip ir mes patys. Todėl nuo to laiko puoselėjome svajonę įsigyti sodybą, kurioje galėtume būti patys sau šeimininkai ir kurioje galėtume jaustis nevaržomi, laisvi ir niekas nenurodinėtų, kaip mums elgtis.
Taupėme pinigus. Atsisakėme visų papildomų išlaidų – atostogų, kelionių, savaitgalio pasisėdėjimų su draugais bare, netgi neatnaujinome savo garderobo. Išlaidos buvo sumažintos iki nesuvokiamų mažumų – pirkdavome tik būtiniausią maistą.
Sumokėdavome paskolą ir mokesčius už butą, o likę pinigai, visokios papildomos „chalturkės“, išmokos už viršvalandžius, bonusai ir taip toliau, keliaudavo į mūsų santaupų kojinę. Praėjo treji metai, sutaupėme pakankamai pinigų sodybai.
Po ilgų paieškų, šią žiemą, suradome sodybą su šiek tiek žemės, todėl ji buvo brangesnė nei planavome. Tačiau ryžomės pasiimt antrą paskolą, kad tik galėtume įsigyti ir susikurti savo rojų, apie kurį jau ir naktimis sapnuodavom.
Išsiderėjome dar ir patrauklesnę kainą, paskolą gavome. Bingo! Sodyba mūsų! Net verkti iš laimės norėjome su žmona. Pavasarį pradėjome kurtis, tvarkytis.
Tačiau savo svajonių sodyba džiaugėmės neilgai. Kai gerokai atšilo, paaiškėjo, ką senieji sodybos šeimininkai slėpė kieme.
Kai pradėjo viskas žaliuoti, iš visų patvorių ir pievoje pradėjo stiebtis Sosnovskio barščiai...
Paaiškėjo, kad sodyba tiesiog apsėta šiais invaziniais, žmogui mirtinai nuodingais augalais. Sosnovskio barštis gali nudeginti iki pūslių ir šašų vos prie jo neprisilietus. Net jo kvapas gali išdeginti kvėpavimo takus, sukelti galvos skausmą, pykinimą.
Kas su tuo susidūrę, puikiai žino, kad Sosnovskio barščius išnaikinti labai sunku, praktiškai neįmanoma. Nupjautas stiebas vis atželti gali beveik dešimt metų! O kol išnaikini visokiomis chemijomis, prireikia ne vienerių metų.
Savo svajonių sodyboje tiesiog negalime gyventi. Buvusių šeimininkų reikalavome grąžinti pinigus, nes pardavė mums apie tai neperspėję. Bet kas tau norės grąžinti pinigus. Skėstelėjo rankomis žmonės, kad nieko nežinojo, nes ten seniai negyvevo, ir tiek.
Štai tokia mūsų svajonių sodybos istorija su, kol kas, liūdna pabaiga.
Kas esat susidūrę su šiais invaziniais augalais, kaip juos pavyko išnaikinti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
