„Berniukas ligoninėje buvo porą mėnesių, o aš jį buvau mačiusi ir anksčiau, iki mūsų budėjimo pradžios. Susitikdavome žaidimų kambaryje, kur jis lengvai megzdavo kontaktą su kitais vaikais, rodydavo iniciatyvą bendrauti.
Vis dėlto, kai daugumą jo draugų išleido iš ligoninės, jis pasijuto dar vienišesnis ir paprašė mūsų apsilankymų“, – pasakoja savanorė Ingrida.
Ji su šypsena prisimena ir tai, kaip iš pradžių ją bei kitus savanorius vadino Liudas.
„Sanatoriai!“ – taip sakydavo berniukas, kol išmoko teisingai tarti šį žodį.
Galbūt dėl to, kad Liudas pats pasikvietė savanorius, su juo jiems nekilo jokių iššūkių. Iki dabar savanoriai berniuką atsimena kaip subrendusį ne pagal savo metus, kartais mėgstantį ir pafilosofuoti, be galo draugišką ir aktyvų.
Liudas gana greitai atsigavo po jam atliktos operacijos, o sveikatos būklė leido daug kuo užsiimti, todėl jis mielai tuo naudodavosi.
„Jam visada reikėjo veiksmo, – juokiasi Ingrida. – Sėdėti palatoje ir nieko neveikti buvo ne jo būdui, todėl dažnai eidavome į žaidimų kambarį, statydavome ten bokštus iš kaladėlių, važinėdavome mašinytėmis ir prisigalvodavome pačių įvairiausių žaidimų.“
Savanorė prisimena, kad Liudas ne kartą sakydavo, kaip džiaugiasi, jog pas jį ateina savanoriai ir jis turi draugiją. Taip pat kiekvieno budėjimo pabaigoje berniukas turėjo ir savo atsisveikinimo su savanoriais ritualą.
„Jis visada pasakydavo – „aš tave palydėsiu“, tada palydėdavo iki durų, labai nuoširdžiai apkabindavo ir atsisveikindavo. Savo elgesiu ir žodžiais jis labai dažnai išreikšdavo, kad jaučiasi geriau, jog yra ne vienas“, – dalijasi Ingrida.
Šiandien ji kviečia prisijungti prie savanorių komandos ir toliau atliepti vienišų vaikų poreikius ligoninėse. Jei norite tapti savanoriais, užsiregistruoti į informacinius renginius galite niekienovaikai.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
