„Šiomis dienomis tenka daug skaityti apie smurto protrūkius mokyklose. Neseniai Lietuvą sukrėtė keturiolikmečio išpuolis, kurio metu mokinys talžė mokytojui veidą (paauglys rimtesnių pasekmių, spėju, išvengė?). Tokios istorijos žiniasklaidoje visuomet nuskamba labai plačiai, tačiau nedaugelis susimąsto, kiek smulkesnio pobūdžio konfliktų lieka nutylėtų.
Pedagogai nuolat susiduria ne tik su kumščių, bet ir liežuvio nevaldančiais mokiniais. Knygoje „Mokytojas“ aprašyta viena tokia situacija. Pagrindinis veikėjas, jaunas maksimalistas, imasi kraštutinių priemonių, kad priverstų vienuoliktokus mokytis. Nors ir norėdamas gero, jis perlenkia lazdą, tačiau mokinys reaguoja neadekvačiai.
Šiandien skaitydamas šį epizodą galvoju, kaip pasielgti būtų geriausia. Ar mokytojui reikėtų judinti širšių lizdą? Ar tiesiog susitaikyti, kad kai kurie mokiniai į pamokas niekuomet nežiūrės rimtai, ir be reikalo nesivelti į konfliktus? Ką darytumėte jūs, matydami, kad jokie teigiami metodai nepadeda pasiekti norimų rezultatų?“ – svarstė knygos autorius.
Portalo „Lrytas.lt“ lankytojus kviečiame skaityti vieno populiariausių šių metų kūrinių pirmąją ištrauką, kurioje aprašomas jauno mokytojo ir vienuoliktoko konfliktas:
„Lituanistėms nauji metodai atrodė abejotini, bet neilgai trukus padėjo subrandinti puikius vaisius: mokiniai po truputį įprato skaityti papildomai, laisvalaikiu žiūrėjo gerus filmus, kai kurie lankėsi muziejuose ar teatre.
Jie taip pat rašė kur kas daugiau pastraipų, geriau planavo laiką ir buvo aktyvesni per pamokas. Kaipgi tai įmanoma? Juk dažniausiai sakoma, kad padėtis kardinaliai pasikeistų tik klasėse įrengus išmaniąsias lentas ir skaitmenizavus visą įmanomą turinį. Užteko viso labo tinkamai pareikalauti iš mokinių rezultatų.
Kiti gimnazijos mokiniai patenkinti plaukė pasroviui, o mano vienuoliktokai turėjo dorotis su iššūkiais, kurių jiems nuolat prigalvodavau. Nors buvo dažniau ir griežčiau vertinami, jie ant manęs beveik negriežė danties. Atvirkščiai – daugelis pritarė, kad mokydamiesi lietuvių kalbos stengiasi labiau negu ankstesniais metais ir kur kas sąžiningiau atlieka namų darbus. Aišku, buvo ir tokių mokinių, su kuriais gražiuoju susitarti negalėjau.
Visi žinojo, kad 3f klasės mokiniai užvertė mokyklos administraciją skundais dėl lietuvių kalbos mokytojos, ir viskas baigėsi tuo, kad mano pirmtakė išlėkė iš darbo nepraėjus nė mėnesiui nuo mokslo metų pradžios. Kolegės bijojo panašaus likimo, todėl vengė bet kokios konfrontacijos, o klasės ereliai buvo įpratę volioti durnių ir likti nenubausti.
Kaip ir visi pradedantieji mokytojai, buvau užkietėjęs maksimalistas, todėl niekaip negalėjau toleruoti vienuoliktokų apsileidimo. Išbandęs visus pozityvius metodus nusprendžiau imtis radikalių priemonių – už pusę mėnesio trukusį simuliavimą kai kuriems įkaliau po du kuolus. Įsivaizdavau, kad šokas padės mokiniams susiimti, ir buvau sugalvojęs, kaip juos paskatinsiu išspręsti problemą.
– Vienetus galėsite išsitaisyti po savaitės atlikę testą. Jeigu matysiu, kad jūsų žinios vertos bent jau ketverto, abu kuolus ištrinsiu. Vienetų vietoje gali atsirasti net dešimtukas! – aiškinau savo gerus ketinimus. – Kaip jums toks pasiūlymas?
Pirmą kartą mano klasėje pakibo grėsminga tyla. Supratau padaręs klaidą.
– Ai, eikit jūs na***i su savo pasiūlymais, – lyg griaustiniu trenkė Tomas.
Išgirdę repliką mokiniai pratrūko juoktis, klasė tarsi suošė. Pajutau, kaip sutriko jėgų pusiausvyra: dabar vienoje pusėje buvau aš, kitoje – beveik trisdešimt priešiškai nusiteikusių paauglių. Nekoks jausmas...
Savaime suprantama, keiksmažodžiais atsakyti negalėjau, tačiau taip pat nenorėjau pasirodyti išskydęs. Mintyse viską žaibiškai pasvėręs, paliepiau Tomui kartu žygiuoti į auklėtojos kabinetą, o pakeliui nusprendžiau jam įvaryti šiek tiek baimės.
– Na, dabar tai tu rimtai apsišikai, – iškošiau mudviem žingsniuojant koridoriumi. – Pamatysi, ką reiškia šitaip kalbėtis su mokytojais. Turėsi tokių problemų, kokių dar nesi turėjęs. Ga-ran-tuo-ju.
Vaikinas tokio tono, regis, nesitikėjo. Turbūt nemanė, kad ir aš galiu mestelėti riebesnę frazę.
– Baikit, mokytojau, man tiesiog išsprūdo. Susinervinau... Supraskite... – lemeno Tomas. – Nejaugi jums pačiam nėra taip nutikę?
– Ne, nėra, – atsakiau lediniu balsu. – Tu peržengei visas ribas ir dabar už tai atsakysi, – pagrasinau ryžtingai atverdamas duris. – Danute, paruoškite, prašau, pasiaiškinimo formą, nutiko toks dalykas... O tu sėsk ir rašyk, kaip viskas buvo. Girdi? Tušinukas ant stalo.
– Bet... bet ką tiksliai rašyti?
– Rašyk lygiai tą patį, ką pasakei.
– Lygiai tą patį?
– Taip, žodis į žodį: „Eikit jūs n**ui“, – pacitavau.
Tomui nematant žvilgtelėjau į auklėtoją. Jei ne mokinys, būtume prunkštelėję. „Eikit JŪS n**ui.“ Čia tai bent... Ar kada nors buvote įžeisti taip mandagiai?
– Tikiuosi, į šitą reikalą bus pažiūrėta kuo rimčiausiai, – pasakiau taip rūsčiai, kaip tik įstengiau.
– O kaipgi... Eisime pas direktorių, skambinsime tėvams, aiškinsimės... Įprastos procedūros, – netikėtai auklėtojos balse pasigirdo nuovargio gaidelės.
– Gali būti tikras, kad apie tavo elgesį asmeniškai pasikalbėsiu su gimnazijos vadovu, – pažadėjau Tomui, vis dar palinkusiam virš pasiaiškinimo.
Jei atvirai, tikėjau, kad keiksmažodis vaikinui išsprūdo netyčia, bet turėjau visai klasei parodyti, kad netoleruosiu net menkiausių nepagarbos apraiškų. Jei į tokį komentarą būčiau pažiūrėjęs pro pirštus, netrukus dar daugiau Tomo klasės draugų leistų sau bendrauti taip, kaip jiems patinka. O kai JŪS virstų TU, jau būtų per vėlu ką nors daryti.
(...)
Vienuoliktokai sėdėjo nuleidę galvas. Daugumai buvau mėgstamiausias mokytojas ir tik dėl to galėjau leisti sau šitaip moralizuoti.
– Bet juk negalite kaltinti visų dėl to, ką padarė Tomas, – pasigirdo nedrąsus balselis.
– Manote, kad esate nekalti? – atrėžiau. – Juk jūs gardžiai pasijuokėte. Nė vienas iš jūsų nepasmerkė klasės draugo poelgio. Nė vienas neparagino Tomo atsiprašyti. Jis iki šiol to nepadarė!
Vaikinas nepratarė nė žodžio – buvo užsispyręs kaip reta. Nors knietėjo kuo greičiau atkurti gražius santykius, buvau pasiruošęs atlikti savo vaidmenį iki galo. Ištisą savaitę laikiausi duoto žodžio – su 3f klase bendravau šaltai, buvau itin reiklus ir nedariau jokių nuolaidų.
– Jei taip ir toliau, gali baigtis bloguoju, – po vienos pamokos lyg tarp kitko pasakė Benas.
– Ką turi galvoje?
– Nieko... Tik sakau, kad mokytojo darbas pavojingas.
Benas buvo Tomo draugas, domėjosi vien automobiliais ir sunkiai suregzdavo sakinį be klaidų. Visgi šis buvo gerai apgalvotas ir turėjo aiškią potekstę. Mano nuotaika dar labiau sugedo.
Be abejo, realaus pagrindo grasinimas neturėjo, tačiau nereaguoti į jį negalėjau. Užsukau pas auklėtoją pasitarti, o tada nusprendžiau telefonu susisiekti su Beno tėvu. Kam laukti, kol viskas dar labiau komplikuosis?
– Man labai nemalonu skambinti tokiu reikalu, tačiau noriu jus informuoti apie sūnaus elgesį, kol neįvyko kas nors, dėl ko jis pats gailėtųsi. Šiandien jis man pagrasino.
Tiesiog nesuvokiama, kad šiais laikais mokiniai siuntinėja mokytojus arba laido užuominas apie susidorojimą. Dabar kalbu su jumis, bet kitą kartą būsiu priverstas skambinti tiesiai į policiją. Ne dėl to, kad bijau, o kad pedagogams būtų rodoma pagarba. Taip, esu idealistas, suprantu, jog kartais perlenkiu lazdą, tačiau viską darau tam, kad jauni žmonės ateityje ko nors pasiektų. Tikiu savo mokiniais.
Ar žinote, koks Beno požiūris į lietuvių kalbą? Kai reikėjo parašyti rašinį, jis pateikė man tik įžangą ir pasakė pasitenkinsiąs trejetu. O trejetas, anot jūsų sūnaus, nesugadins vidurkio, kuris šiuo metu šiaip ne taip siekia ketvertą.
Supraskite, negaliu to ignoruoti. Esu visiškai tikras, kad Benas neišnaudoja net penktadalio turimo potencialo. Jam būtina keisti požiūrį, išmokti gerbti ne tik mokytojus, bet ir save. Šiuo metu situacija yra prasta, – konstatavau nieko neslėpdamas.
(...)
Kad ir kaip būtų, puikiai supratau, jog šis mokytojo ir mokinio susirėmimas yra tik menkas atspindys to, kas vyksta kitose šalies gimnazijose.
Ar vienoje iš tų mokyklų, kuriose agresija reiškiama ne tik žodžiais, bet ir jėga, mokiniai būtų mane suėdę? Neabejoju.
Tokių kaip Tomas klasėje gali sėdėti ne vienas, bet penkiolika, o juk ir Tomas, tiesą sakant, buvo nekaltas berniukas. Ką daryčiau susidūręs su gerokai rimtesniu pasipriešinimu?“
Tęsinį skaitykite K. Klimo knygoje „Mokytojas“. Tai – ne tik savęs ieškančio jauno pedagogo istorija, bet ir literatūros pamoka vyresniųjų klasių mokiniams bei mokyklą jau baigusiems suaugusiesiems.
*Ištraukos keiksmažodžiai cenzūruoti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
