Mokytojas svarsto: gal jau užteks gailėtis vienetukininkų?

„Jauni žmonės privalo suvokti, kad mokslas mūsų šalyje gal ir yra prieinamas visiems, bet diplomai nėra (bent jau neturėtų būti) dalijami už dyką“, – rašo lietuvių kalbos mokytojas Karolis Klimas.

Knygoje „Mokytojas“ K. Klimas aptaria pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat skambančias švietimo temas: mokytojų darbo krūvį ir atlyginimus, psichologinę savijautą, pedagogų ir mokinių santykius, mokymo(si) kokybę.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Knygoje „Mokytojas“ K. Klimas aptaria pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat skambančias švietimo temas: mokytojų darbo krūvį ir atlyginimus, psichologinę savijautą, pedagogų ir mokinių santykius, mokymo(si) kokybę.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Knygoje „Mokytojas“ K. Klimas aptaria pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat skambančias švietimo temas: mokytojų darbo krūvį ir atlyginimus, psichologinę savijautą, pedagogų ir mokinių santykius, mokymo(si) kokybę.<br> A. Sartanavičiaus nuotr.
Knygoje „Mokytojas“ K. Klimas aptaria pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat skambančias švietimo temas: mokytojų darbo krūvį ir atlyginimus, psichologinę savijautą, pedagogų ir mokinių santykius, mokymo(si) kokybę.<br> A. Sartanavičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Karolis Klimas

2023-12-09 21:21, atnaujinta 2023-12-10 15:54

Vienoje skaitomiausių 2023 metų knygų „Mokytojas“ K. Klimas aptaria pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat skambančias švietimo temas: mokytojų darbo krūvį ir atlyginimus, psichologinę savijautą, pedagogų ir mokinių santykius, mokymo(si) kokybę.

Skaitytojams pateiktoje knygos ištraukoje svarstoma, ką daryti su nepažangiais mokiniais. Ar visada reikia leisti išsitaisyti nepatenkinamą pažymį? Ar nesimokančius jaunuolius derėtų pašalinti iš mokyklos? O gal priešingai – visomis jėgomis stengtis išlaikyti mokyklos suole?

„Kartais tie, kurie mokykloje mokosi prastai, gyvenime pasiekia daugiausiai, tačiau juk tai veikiau išimtys, o ne taisyklė, ar ne? Bendros nuomonės šiuo klausimu nėra ir tarp pedagogų: vieni įsitikinę, kad nepažangius mokinius mokykla gali išgelbėti, net jei jie pamokose ir visai nieko neveikia. Tačiau pasitaiko galvojančių, kad mokyklos administracija turėtų su vienetukininkais elgtis griežčiau. Ar nemanote, kad jiems nuolaidžiaujantys mokytojai kartais daro meškos paslaugą patiems mokiniams?“ – retoriškai klausia mokytojas.

Knygos ištrauka

„Mokslo metai visiems mokiniams prasideda rugsėjo pirmąją. Visiems, išskyrus skolininkus. Jie su mokytojais susitinka daugmaž savaite anksčiau ir stengiasi įrodyti, kad nusipelnė tęsti mokslus aukštesnėje klasėje. Pamokų nelankę, bene nė karto užduočių neatlikę ir net menkiausio noro mokytis nerodę moksleiviai rugpjūčio pabaigoje pasirodo persimainę, nes supranta, kad kelio atgal nebėra. O gal atvirkščiai – kad kelias atgal kaip niekada realus: arba atsiskaitai už praėjusius mokslo metus, arba grįžti kartoti tos pačios klasės kurso.

Po beveik du mėnesius trukusių atostogų nekantravau pamatyti net ir prasčiausiai besimokiusius jaunuolius. Buvo smalsu sužinoti, kaip jie pasikeitė per vasarą, – ar ūgtelėjo, ar subrendo, ar pradėjo kitaip žiūrėti į pasaulį... Gal gimnazijos suole šie mokiniai ir neblizgėjo, bet tai nereiškia, kad dėl to jų nemėgau. Priešingai – pabendrauti su jais kartais būdavo smagiausia.

(...)

Pirmasis vardu Domas buvo visiškas kosmonautas. Užuot kaip visi kreipęsis „mokytojau“, jis visada sakydavo „žmogau“, tarsi apeliuodamas į mano humaniškumą. Neatlikęs namų darbų Domas dažniausiai pateikdavo tą patį pasiteisinimą: esą atsigulė tik paryčiais, o iki tol buvo pernelyg užsiėmęs savais reikalais.

Žinojau, kad naktimis jis kurdavo elektroninę muziką, buvo ir man davęs pasiklausyti. Keletą kartų bandžiau Domą įtikinti, kad mokyklos diplomas nepakenktų ir jo muzikinei karjerai, tačiau iš to nebuvo daug naudos. Paprašytas atlikti bent mažesnę dalį užduočių vaikinas tik gūžtelėdavo pečiais: „Žmogau, o kada man gyventi?“

Domas, nors ir pramiegojęs, ateidavo į paskutines penkiolika pamokos minučių, o Lukas dažniausiai apskritai nesirodydavo. Ne kartą žadėjau parašyti jam ketvertą, jei įdės bent šiek tiek pastangų, mėginau išsiaiškinti, kas trukdo mokytis, bet užmegzti ryšio nepasisekė. Iš auklėtojos sužinojau, kad geresnių rezultatų nepavyko pasiekti nei jai, nei tėvams – Lukui mokykla paprasčiausiai nerūpėjo, todėl jis kiaurą parą praleisdavo prie kompiuterio arba televizoriaus.

Šįkart Domas dar bandė išsisukinėti, o Lukas iškart prisipažino, kad per atostogas neperskaitė nė vieno privalomo kūrinio. Ką padarysi... Mokytojo darbas – ne holivudinis filmas, kuriame atsidavęs pedagogas kiekvieną nusidėjėlį paverčia pavyzdingu mokiniu. Realybė yra kitokia. Šimtaprocentė sėkmė neegzistuoja. Kad ir kaip stengsiesi, klasėje visada bus bent vienas ar keli vaikai, kuriems negalėsi padėti. Galop juk dar yra kiti švietimo įstaigos specialistai: auklėtojas, socialinis pedagogas, mokyklos psichologas... Jie neriasi iš kailio, kad tik išlaikytų paauglį mokyklos suole, bet galbūt tai ne visada naudinga jam pačiam?

Kažkur nugirdau gerą mintį: ne visiems lemta konstruoti lėktuvus – kas nors turi vairuoti ir autobusą. Mokslas nuo vienuoliktos klasės nebėra privalomas, todėl panorėjus toliau galima lavintis ir profesinėje mokykloje. Juk dešimt klasių baigęs žmogus galėtų tapti smulkesniu energetikos, žemės ūkio, maisto arba kitos pramonės šakos darbuotoju. Mokyklose reikėtų padėti jauniems žmonėms pasirinkti tinkamiausią kelią, o ne bandyti iš kiekvieno padaryti profesorių.

Jei jau visą vasarą paauglys neprisiverčia nė karto prisėsti prie knygų, visiškai neverta jo dar kartą tempti iš balos. Kuo daugiau kartų jis išlips sausas, tuo didesne taps našta. Kentės visi – tėvai, administracija, mokytojai... Pastebėję, kad vadovybė pro pirštus žiūri į simuliavimą, nepažangūs mokiniai netrukus visiškai nustos stengtis ir ims tempti į dugną klasės draugus. O paskui prasidės konfliktai ir išsidirbinėjimai.

Norėdama to išvengti administracija turėtų labai aiškiai parodyti, kad į mokymąsi žiūri rimtai. Viena iš galimybių – palikti dvejetukininką toje pačioje klasėje ir tikėtis, kad per metus susiprotės. Kita – pašalinti iš gimnazijos. Man atrodė, kad kartais tai neišvengiama, nors apskritai įvertinti sudėtinga. Pasitaiko atvejų, kai mokiniai, iš kurių niekas nieko nesitikėjo, pasiekia daugiausia. Bet ar tai reiškia, kad mokytojas turi kaskart užsimerkti ir parašyti ketvertą? Ne. Kiekvienas atvejis individualus, todėl viską būtina gerai pasverti. Štai jums klasikinis įrodymas, kad skyryba yra svarbi: IŠMESTI NEGALIMA PASIGAILĖTI. Kur dėti kablelį?

Šis klausimas prieš naujų mokslo metų pradžią sprendžiamas pedagogų susirinkime. Direktorius išvardija mokinius, kuriems rugpjūtį pasikelti vidurkio nepavyko, tuomet situaciją pakomentuoja auklėtojas ir dalyko mokytojas. Vyksta balsavimas: kolegos kelia rankas, skaičiuojami rezultatai. Labai retai vieningai sutariama dėl kurio nors mokinio ateities, bet net ir tokiu atveju paskutinį žodį taria vadovas. Jam irgi nėra lengva – norint pašalinti mokinį iš valstybinės mokymo įstaigos reikia apžaisti sistemą, negali vaiko tiesiog išmesti. Su vienuoliktokais ir dvyliktokais taip pasielgti yra paprasčiau, su jaunesniais moksleiviais – beveik neįmanoma, net jei pastarieji mokosi dvejetais, o pamokose lankosi tik ypatingomis progomis. Be to, kiekvienas mokinys švietimo įstaigai reiškia pinigus: juk jo netekusi mokykla netenka ir mokinio krepšelio. Ar dar reikia ką nors aiškinti?

(...)

Apmaudu, bet šiandien švietimo įstaigos veikia kaip fabrikai, o kartelė nuleista taip žemai, kad norint įveikti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą užtenka surinkti šešiolika balų iš šimto. Net ir tie, kuriems gauti minimumo nepavyksta, vis tiek sugeba rasti kelią į geriausius mūsų šalies universitetus. Juos baigę diplomuoti „specialistai“ pasklinda po privačius ir valstybinius sektorius, o tada šalis patenka į vidutiniokų ar net dvejetukininkų rankas. Užburtas ratas: neišsilavinę žmonės nesupranta mokymosi svarbos, todėl švietimui skiria per mažai dėmesio.

Šį ydingą ciklą būtų galima nutraukti dar mokykloje, tačiau mūsų gimnazija, kaip ir dauguma kitų Lietuvos švietimo įstaigų, buvo linkusi savo auklėtiniams nuolaidžiauti. Nė kiek nenustebau, kad direktorius nusprendė perkelti Luką su Domu į dvyliktą klasę. Vaikinai raštiškai pasižadėjo pademonstruoti geresnius rezultatus ir iki pirmojo semestro pabaigos atsiskaityti už tai, ko nesugebėjo padaryti nei mokydamiesi vienuoliktoje klasėje, nei turėdami užtektinai laisvo laiko vasarą. Realistiškai vertinant, tikėtis pokyčių nevertėjo, bet nuo rugsėjo tai nebebuvo mano rūpestis – gimnazistai buvo persiskirstyti į naujas grupes pagal gebėjimus, o „laimė“ mokyti Luką su Domu teko kitai lituanistei.“

Kaip vėliau susiklostė mokinių likimas, sužinosite K. Klimo knygoje „Mokytojas“. Tai – ne tik savęs ieškančio jauno pedagogo istorija, bet ir literatūros pamoka vyresniųjų klasių mokiniams bei mokyklą jau baigusiems suaugusiesiems.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.