Kuri (ta mūsų geografija) yra tikrai labai problemiška, suspausta tarp dviejų priešiškų valstybių, ir tik siaura Suvalkų koridoriaus bambagysle sujungta su Vakarų sąjungininkais. Jį perkirtus – Baltijos šalys tampa izoluotos. O dydžiu, arba „protingiau“ tariant – strateginiu gyliu, kaip Ukraina, pasigirti negalime. Pasižiūrėkit į žemėlapį – Baltijos šalys NATO kontekste atrodo kaip lengvai nukertama Vakarų galūnė.
Neseniai perskaičiau, kad „The Times“, galimai ir kiti pasauliniai leidiniai, labai optimistiškai aprašo situaciją – kaip Baltijos šalyse „jau“ yra statomi įtvirtinimai, bunkeriai, koks jau vyksta rimtas veiksmas, pasiruošimas... Gražu.
Tik kaip bebūtų gaila, realybėje tai apčiuopiamai ir akivaizdžiai daro tik Estija. O Estijos veiksmai šiuo atveju yra išprojektuoti į visas tris Baltijos seses, kas deja, vis dar kol kas netapo realybe.
Labai gražiai ir optimistiškai pateikiama situacija, bet ji realiai yra tokia, kad bent jau Lietuvos atveju – palei šias mūsų dvi sienas vis dar nematau vykstant nieko pastebimai rimto. Nors karas Ukrainoje tęsiasi jau ištisus dvejus metus, ir rimtesnis judesys mūsų pasienyje turėjo prasidėti dar nuo 2022 metų vasario. Bet, deja.
Ką jau kalbėti, kai mūsų sienos su Rusija ir Beveikrusija (dar žinoma, kaip Baltarusija) yra vis dar neuždarytos. Nepaisant sankcijų ir jau atrodytų galutinai sugedusių santykių, vis dar važinėja tuntai vilkikų per pasienio postus.
Vis dar vyksta verslas, prekyba, vis dar važiuoja kroviniai? Skandalinga situacija! Ar neturėtume gėdytis, kad vis dar turime ryšių su mums potencialią grėsmę keliančiomis valstybėmis? Uždarė keletą pasienio postų, kas yra gerai, bet būčiau už tai, kad būtų absoliučiai uždaryti visi, ir ant kelių jau stovėtų betoniniai blokai.
Ir tai, mano kuklia nuomone, lukašenkinės – diktatūrinės Baltarusijos atveju, turėjo būti padaryta dar 2021 metų vasarą. Kai beveikrusijos „valstybė“ (iš tikrųjų, Rusijos privati valda) skraidino iš Irakų ir Sirijų migrantus, varė juos per miškus link Lietuvos ir Lenkijos sienų. Žodžiu, manipuliavo jais, „weaponizavo“ tam, kad destabilizuotų situaciją regione. Dar tada, prieš Ukrainos karą.
Tai buvo realus hibridinis karas, nepabijokime šito žodžio. Ir sienos su Baltarusija uždarymas, kartu su diplomatinių santykių nutraukimu, turėjo įvykti dar 2021 vasarą. Ar netgi anksčiau – tų pačių metų gegužę, užgrobus iš Graikijos skrendantį mūsų lėktuvą (tikiuosi, dar pamenate šį beprecedentinio įžūlumo poelgį, ar jau vėl viską pamiršome)?
Su rusija, sienos uždarymas turėjo įvykti 2022 vasario 24, vėliausiai 25 dieną (taipogi, su diplomatinių santykių nutraukimu). Bet už lango 2024 metai, o mes vis dar turime srautus per šias sienas, nors puikiai suprantame, kad abi šios valstybės – mūsų mirtini priešai šiuo metu, egzistencinis pavojus.
Labai dažnai būnu Švenčionių rajone, kuris yra prie pat mūsų valstybinės sienos, kuri yra kartu ir ES, NATO rytinė siena, ir Vakarų civilizacijos riba. Kai savo gimtame rajone pamatysiu realius darbus pasienyje, rimtas statybas (bunkeriai, užtvaros, bokšteliai, minavimas) – tada patikėsiu, kad yra daroma tai, ką optimistiškai skelbia „The Times“ ir kiti leidiniai.
Dabar to, deja, nematau. Nors važinėdamas tarp Vilniaus ir gimtinės, ties Zalavu (J. Pilsudskio gimtine) pravažiuoju vietą, kur siena su Baltarusija matosi nuo kelio. Nematau jokio judesio, jokių darbų. Kodėl taip yra, jau dvejus metus besitęsiant karui, ir mums puikiai žinant, kas gali būti sekantis?
Ką jau kalbėti, kai bent užsiminus apie pasienių minavimo galimybę, mūsuose kyla pasipiktinimas „o tai kaip tada reikės pasienyje grybauti“. Alio, mielieji, koks dar grybavimas? Mūsų pasieniai su Rusija ir Baltarusija turi tapti tikrai ne grybavimo zonomis.
Juk tuos minų laukus puikiausiai galima atitverti, kas apsaugotų ir gyvūnus (kurių iš tikrųjų gaila), ir visokius žioplus grybautojus. Užrašai tam yra. Ištraukiamos kažkokios pseudoproblemos, kad tik būtų sumenkinama esminio pavojaus ir jam sustabdyti būtinų sprendimų svarba. Kodėl elgiamės taip, lyg gyventume Olandijoje ar Voketijoje – ES ir NATO gilumoje, vien tarp draugiškų valstybių?
Deja, mes esame pačiame pakraštyje. Apie pavojų mums šneka visi, kas tik realiai ir blaiviai vertina situaciją. Ir mūsų sienų su priešiškomis šalimis uždarymo ir apsaugojimo klausimas turi būti prioritetinis. Kai apie šiuos darbus viešojoje erdvėje girdėsis daugiau, nei apie stadioną – patikėsiu, kad daroma pakankamai.
Kol kas – nesijaučiu pilnai saugus savo gimtoje šalyje. O juk tai yra mano, kaip piliečio, pagrindinė teisė? Todėl baikim su tais atsipalaidavimais! Mes pavojuje, laikas tai įsisąmoninti iki galo, ir nustoti žaisti. Įtvirtinkime pagaliau tas sienas, ir nebendraukime su mums pavojų keliančiais. Nuo žodžio „VISAI“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
