Tikiu, jog šiuo, kaip ir dauguma kitų konfliktinių atvejų, visuomet padeda kompromisai. Taip pat tikiu, jog egzistuoja ir trečioji stovykla – žmonės, kurie jau prabėgo rūkymo „maratoną“, sėkmingai finišavo ir dabar gyvena nebetraukdami į plaučius cigarečių dūmų. Jie nesiskeryčioja, šaukdami „juoda“ arba „balta“. Jie nepyksta, jeigu šalia jų gatvėje kas nors užsirūko – paprasčiausiai mandagiai pasitraukia į šalį, duodami rūkančiajam suprasti, jog ir jis galėjo pasielgti taip pat.
Draudimai – sėdinčiųjų valdžioje reikalas, tačiau ten sėdintys sudaro tik mažytę mūsų visų dalį, nors ir turi galią stipriai lemti mūsų gyvenimus. Pagalvokime apie save, apie mus visus – rūkome ar nerūkome, visi mes susitinkame begales kartų per dieną įvairiausiose vietose.
Skaitytojau, leisk tau papasakoti vieno buvusio rūkaliaus istoriją, bet prieš tai dar norėčiau palinkėti supratimo bei sugebėjimo atrasti žmogišką dialogą su aplinkiniais, kad ir kaip smarkiai jų gyvenimo samprata skirtųsi nuo taviškės.
Buvusio rūkaliaus istorija
Vaikystėje turėjau bjaurų įprotį. Kramčiau nagus. Kai dabar pagalvoju, tai iš visų mano bjaurių įpročių vaikystėje šitas buvo pats nemaloniausias man pačiam. Paradoksalu - kramtydavau taip, kad nebelikdavo jau ką ir kramtyti, pirštai atrodydavo kaip ateivio, o ir skaudėdavo smarkiai, bet.. vis vien kramtydavau. Nes norėjosi.
Nepadėjo niekas - barimai, bausmės, papirkinėjimai, netgi raštiški pasižadėjimai mamai. Kol vieną dieną tiesiog suvokiau, kad, velniai rautų, nebenoriu savęs tokio, taip darančio, jog dėl šio nelemto įpročio man smarkiai gėda prieš aplinkinius ir prieš save patį.
Nagų graužimo poreikis išnyko tarsi niekada ir neegzistavęs. Liko tik apgraužti, baisiai atrodantys pirštai, kurie su laiku normalizavosi, kol pagaliau, vieną dieną, iki tol smalsiai stebėjęs vykusius pokyčius, jau turėjau mokytis tuos nagus nusikirpti.
Eidamas 16-17 metus, įsigijau kitą, daug baisesnį, įprotį - rūkymą. Pradėjau nuo nedaug, labai nedaug ir labai retai. Tačiau baigęs vidurinę mokyklą ir išvykęs užsidirbti studijoms į Londoną, įsivažiavau kaip reikiant. Nestabdė didelės kainos, kokybė - niekas. Man tiesiog beprotiškai reikėjo nikotino. Ir daug. Ir dažnai. Ir negalvojant apie pasekmes.
Studijų metus pradėjau jau kaip patyręs rūkalius „su stažu“. Susiformavo ir savitas cigaretės laikymo - pelenų nukratymo stilius, kurį kiekvienas iš rūkančiųjų turi, tik gal ne kiekvienas apie tai pagalvoja. Studijuodamas menus Klaipėdoje kvėpavau laisve visomis prasmėmis, gyvenau plačiai ir nerūpestingai.
Vėlgi - mano laisvė alsavo cigarečių dūmais. Pigių cigarečių. Stiprių cigarečių. Laisvė prasidėdavo tuomet, kai žinodavau, jog kišenėj tupi bent puspilnis pakelis pigių ir stiprių rūkalų, o ilgainiui pradėjau ir filtrus išsitraukinėt. Galų gale po keturių metų, jau gyvendamas Vilniuje, pagavau save žinantį, kad jeigu ketinu darbuotis iki vėlumos, o ant stalo tik pusė pakelio - privalau eit ir nusipirkti naują, jog atsibudus būtų likę bent keletas cigarečių. Kad apsidrausčiau nuo netikėto nikotino bado rytais, kuomet nereikia anksti keltis ir neišpasakytai tingisi slinkt iki parduotuvės - prisislapstydavau atsargų įvairiose vietose, su tikslu pamiršti ir atsiminti tik ekstra atvejais. Tuo metu vidutinė mano rūkalų norma buvo šiek tiek daugiau nei du pakeliai per parą.
Kitų metų vasarą, dirbdamas vienoje įmonėje ir turėdamas solidžią rūkymo vietą darbe, iš smalsumo perskaičiau visiems jau gerai žinomą Alleno Carro knygą. Ką galiu pasakyt - tiesą žmogus parašė, įtaigiai, tiksliai bei patraukliu stiliumi. Norėčiau turėt talentą šitaip rašyti, pagalvojau - tuomet turėčiau pinigų brangesnėms cigaretėms.
Praslinko dar šiek tiek laiko. Netikėtai pajutęs stiprų keliautojo impulsą, išvykau tyrinėti Olandijos. Klajodamas Šiaurės jūros pakrante kišenėje jaukiai glaudžiau gero olandiško tabako pakuotę. Prasidėjo kita era. Atlikdamas tuo metu tokį mielą širdžiai tabako sukimo tarp pirštų veiksmą, patyliukais keiksnojau save dėl metų, kuriuos sugaišau draugaudamas su cigaretėmis. Prie jų daugiau niekad nebegrįžau.
Grįžo ir laisvė, šį kartą kvepianti kokybišku dūmu. Džiugino laisvė rūkyt tai, ką nori, tiek, kiek tuo metu norisi ir tokioj formoj, kokioj tik užsimanai. Po keleto mėnesių susipažinau su pypke ir prasidėjo nuoširdi, abipusiu supratimu dvelkianti mudviejų draugystė. Taip prabėgo nuostabus klajonių, ieškojimų bei atradimų pusmetis.
Sugrįžus į Lietuvą teko adaptuotis ne vien prie šalto klimato ar nemandagių žmonių, bet ir prie čia parduodamo tabako. Vis dažniau pagaudavau save pamirštantį parūkyti. Tokių momentų dėka supratau, jog didžioji dalis viso mano dūmijimo buvo ne iš tikro, didelio noro, kaip tarkim, išgėrus puodelį kavos, keletą bokalų alaus arba sočiai pavalgius. Ne, buvo neišpasakyta begalė rūkymo einant, nuobodžiaujant, jaučiantis netvirtai socialinėse situacijose. Rūkymo, po kurio šlykštėdamasis uostydavau pageltusius rankos pirštus bei jausdavau nemalonų silpnumą skrandyje ir bjaurų skonį burnoj. Pamažu pradėjau justi, jog artėja kai kas svarbaus ir neišvengiamo. Visgi visomis išgalėmis stengiausi gyvent kaip gyvenęs ir apie tai negalvot, kad netyčiom nenubaidyčiau - taip smarkiai šito troškau.
Kalbėdamas apie vaikystę minėjau bjaurius įpročius. Manau, jog žodžio „bjauru“ svorį ir prasmę labai lemia skonio bei požiūrio kampas. Tarkim, tiek rūkantis, tiek nerūkantis žmogus tikrai nustebtų, jeigu pomėgį saldumynams aš pavadinčiau bjauriu. Taip savu laiku ir aš šiaušdavausi prieš kalbančius apie tai, koks šlykštus dalykas yra rūkymas. Man tuo metu tai buvo malonumas, kurio tikrai neketinau atsisakyti.
Saldumynus paminėjau ne veltui. Paauglystėje nuolat kramtydavau jau nebe nagus, o įvairiausius saldainius. Pamenu, laimingas lėkdavau pirkti sveriamo „Paukščių pieno“, bent keleto kilogramų, o sugrįžęs namo per porą valandų viską sėkmingai suvalgydavau.
Saldumynų nebevalgau jau seniai. Nebenoriu, atsivalgiau savo turbūt. Tiesą sakant, jeigu toks dalykas iš viso nebeegzistuotų - pastebėčiau nebent netikėtai, iš bendro konteksto. Arba iš smaližių nevilties aimanų.
Visuomet kartojau ir kartosiu, jog mesti rūkyti neįmanoma. Galima nebent nustoti, arba, kitais žodžiais tariant, - neberūkyti. Nes bandymas mesti - tai bandymas atsisakyti kažko, ką tu mėgsti. Dėl to kylančios kančios padaro tikriausiai dar didesnę žalą nei dūmai ir dervos plaučiuose. O galiausiai - noras vėl nugali. Metimas rūkyti man sukelia mintis apie nuolatinę įtampą arba balansavimą ant plono lyno per bedugnę. Bedugnė, suprantama, dugną turi, o lynas, deja, pasibaigs tik į tą dugną atsimušus.
Kodėl gi aš neberūkau? Nes nebenoriu. Nes nebereikia. Nes nebejaučiu bado. Su rūkymu susiję daug smagių prisiminimų, jie tokie ir išliks, o aš su malonumu juos saugosiu. Rūkyti yra malonu, kaip kad malonu viskas, ką tau malonu daryti. Šiuo metu rūkantiems nuoširdžiai linkiu gardaus dūmo.
Mano rūkymo kelias buvo ilgas bei įdomus, kažkuo panašus į nepatyrusio slidininko skrydį nuo kalno - startas buvo atsargus ir neskubus, vėliau po truputį greitis didėjo, trasa statėjo, prasidėjo drąsos bei adrenalino antplūdis, pripildantis vidų dar nepatirto, jaudinančio jausmo. Manoji trasa nebuvo labai ilga. Pačiai stačiausiai vietai pasibaigus dar ilgai vis lėtėdamas slydau lyguma, vis dar mėgaudamasis patirtais pojūčiais, kol pagaliau sustojau visiškai ir, nusisegęs slides, nusišypsojau sau.
Pažvelgęs per petį atgal į kalną pamačiau, kad visgi man labai pasisekė taip saugiai nuo jo nusileisti - iš viršaus jis ne toks pavojingas atrodė. Slidininko iš manęs nebus, kaip nebus ir antro karto - nenoriu susigadinti gerų įspūdžių.
Palikdamas kalną už nugaros tyliai šypsausi ir mintyse palinkiu sėkmės vis dar esantiems jo viršūnėje.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
