Be to aš savęs negalėjau įsivaizduoti žvejojant ir nerūkant. Karšiai kibdavo dideli ir gražūs, o dūmai man sukdavosi virš galvos. Rūkiau, nes sveikata buvo gera, niekuo nesiskundžiau, tik artimieji vis mane graužė, ir taip kokius 10 metų. Nepasidaviau. Atsakydavau, kad jau mąstau, gal būtų gerai mesti tą nelemtą rūkymą, bet širdyje smagiai kvatojau, nes žinojau, jog rūkysiu dar ilgai.
Sunku pasakyti, kaip mesti rūkyti: vieni skaito knygas, antri laukia Kalėdų ar Naujųjų metų stebuklo, treti bando koduotis, ketvirti lažinasi ar velnias žino ką dar sugalvoja.
Man atrodo, kad reikia, jog mintis apie rūkymo nutraukimą subręstų paties rūkoriaus smegeninėje, ne kieno nors kito, o būtent jo paties. Visų pirma, aplinkinių, spaudos, televizijos dejonės, spaudimas, išgyvenimai nepadeda, kol pats sau neįteigi, kad laikas užgesinti paskutinę savo gyvenimo cigaretę.
Aš mesti rūkyti sugalvojau spontaniškai, nes pasidarė gaila lyg į balą išmetamų pinigų. Paskaičiavau sumas, kurias išleidžiu į orą ir man pasidarė silpna. Ar man tikrai to reikia?
Prisipažinsiu, kartais užtraukdavau ir kontrabandinių cigarečių, nors jos ir pigesnės, bet visiškas šlamštas, palyginus su pagamintomis Lietuvoje. Tad ir vėl tekdavo pakratyti kišenę. Per 20 metų surūkiau gerą automobilį. Negaila to automobilio, kurio neturiu. Turiu kitą.
Kiti lygina taip: sako, surūkei 20 šaldytuvų. O aš nusijuokiu: kam man reikia tiek šaldytuvų, turiu aš vieną ir gana. Tad nereikėjo man jokių priežasčių ieškoti, pagrindinė – gaila pinigų rūkymui. Tad jei nusprendžiau, reikia vykdyti pažadus duotus sau. Pažadų, kad mesi rūkyti kitiems dalinti nereikia, svarbiausia susidraugauti su savimi, pasižadėti sau ir tai įvykdyti.
Šiemet rugpjūčio pabaigoje (buvo sekmadienis) nuėjau į vaistinę, nusipirkau 1 lygio pleistro. Išaušo pirmadienio rytas ir pleistras atsirado ant mano rankos. Žiauriai norėjau rūkyti, o kavos gėrimo ritualas tapo ne toks mielas, bet aš susilaikiau. Ir taip kartojosi dvi savaites, naktimis prakaitavau, blogai miegojau, tačiau kuo toliau tuo darėsi lengviau.
Pleistrą naudojau 2 savaites. Mėnesį nerūkau. Aišku, tai dar nedaug, bet man jau daug, juk rūkiau 20 metų. Pagrindinė mano taisyklė: aš niekam nesigiriu jog nerūkau, jei kas paklausia, susigaudo, pasakau, bet pats garsiai niekam nerėkauju, neaiškinu, kad nerūkau. Manau, tai mano asmeninis reikalas, aš taip nusprendžiau, aš taip ir padarysiu.
Tad gerbiami rūkaliai, aš iš Jūsų būrio išeinu, o jūs kai sugalvosite sau priežastį, kodėl verta mesti rūkyti, pirmyn! Bent jau pabandykite, jums tikrai pavyks, tik susidraugaukite su savimi. Ar man pavyks? Pavyks! Noriu turėti 20 šaldytuvų.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
