Kartą išėjau į kiemą kažko labai susinervinęs ir susikrimtęs. Tuo metu sutikau draugą, kuris „pešė“ cigaretę. Aš jam pasiguodžiau, kad nervinuosi, o jis man juokais sako: „Imk, parūkyk“.
„Ai, - sakau. - Duok vieną“. Jis nustebo: „Tikrai, rūkysi?“. Tai buvo cigaretė „Astra“, prastos kokybės, be filtro, bet stipri. Užtraukiau dūmą, kitą ir pajaučiau, kad nešlykštu. Priešingai – galva apsisuko, atrodo, ir ramiau. Nustebau nuo tokio patyrimo. Bet tai juk ne rūkymas, o tik pabandymas.
Slinko dienos ir po kokio mėnesio nuobodžiaudamas paprašiau draugo cigaretės. Surūkiau ir galvoju sau: Bet tai juk ne rūkymas, o tik pabandymas. Kitą kartą jau paprašiau cigaretės po dviejų savaičių, paskui po savaitės ir dažniau, kol pradėjau rūkyti kasdien po dešimt-dvidešimt cigarečių. Bet sau vis sakydavau, kad aš bet kada galiu mesti.
Po pusės metų tokio „nerūkymo“ nusprendžiau mesti rūkyti, bet kažkaip ryte pradėdavau mesti, o prieš pietus apsigalvodavau ir nuspręsdavau, kad mesiu rytoj.
Taip ir mėčiau rūkyti dvejus metus. Kol po didelės šventės, alkoholio ir gausaus rūkalų vartojimo, blogai jausdamasis ryte pasišlykštėjau cigaretėmis ir nustojau rūkyti. Prisimindamas tą šlykštumą nerūkiau metus. Po metų, su naujais draugais universitete pabandžiau vieną, po to antrą ir rūkymo mechanizmas užsivedė iš naujo.
Bet tada jau supratau, kad galiu mesti rūkyti. Po keleto metų mečiau vėl – tiesiog nusprendžiau iškentėti tą sunkųjį periodą, kai norisi rūkyti - ir vėl metus nerūkiau.
Einu aš Antakalnio gatve Vilniuje, nerūkau jau metus ir jaučiu, kad taip noriu rūkyti, taip noriu rūkyti. Suprantu, kad jei pabandysiu nors vieną cigaretę, tai vėl užsives rūkymo mechanizmas. O taip norisi rūkyti! Gerai, kad šalia buvo vaistinė, tai nusipirkau kramtomosios gumos rūkaliams. Pakramčiau, palengvėjo. Bet ilgainiui gumos poveikis sumažėjo, o rūkyti labai norėjosi. Negalėjau atsilaikyti tam potraukiui.
Vėl pradėjau rūkyti. Supratau, kad savęs per prievartą negaliu priversti mesti ir kad reikia ieškoti kito būdo.
Pradėjau stebėti savo rūkymo įpročius, kokias cigaretes, kokio stiprumo ir kiek rūkau. Tada nusprendžiau neriboti cigarečių skaičiaus, bet rūkyti pačias silpniausias cigaretes. Per dieną surūkydavau pakelį ar daugiau cigarečių (su 1 miligramu nikotino). Kaip suprantu, tokiu būdu sumažinau nikotino kiekį, nuo kurio buvau priklausomas.
Pagalvojau, kad mano rūkymas yra per daug chaotiškas, kad kartais net neįsisąmoninu, kad rūkau. Todėl nusprendžiau, kad jei jau negaliu mesti rūkysiu, bet tik vieną kartą per savaitę, savaitgalį, namuose, tokioje erdvėje, kur man niekas netrukdo, ir rūkysiu vieną vienetą rūkalų – ar suktinę, ar cigaretę, ar pypkę. O likusiu laiku, draugų kompanijoje, darbe, kai norėdavau rūkyti, sakydavau sau: „Aš rūkysiu namie šeštadienį pypkę“. Taip ir dariau.
Laukiau šeštadienio kaip didžiausio malonumo. Bet šeštadienį, kai prisikimšdavau pypkę, užtraukdavau keletą dūmų, nepajausdavau to malonumo, kurio tikėjausi. Atvirkščiai, man pasidarydavo bloga, sunkiai surūkydavau pypkę iki galo. Tada kitą kartą rūkydavau kokią nors suktinę ar cigaretę, bet vis tiek buvo bloga ir norimo malonumo nepatirdavau. Po tokio rūkymo klausdavau savęs: „Kam aš rūkau, man juk bloga?“
Parūkius vieną cigaretę ar pypkę jau tą patį šeštadienio vakarą norėdavosi pakartoti. Nesupratau – man tik ką buvo bloga ir aš vėl noriu kartoti! Ne, palauksiu kito šeštadienio. Tas noras kartoti tęsdavosi tris dienas, po to dingdavo. Supratau, kad tai yra nikotino narkotinis poveikis, sukeliantis priklausomybę.
Ilgainiui – maždaug per pusę metų – man atsibodo šis žaidimas su rūkalais. Įsisąmoninau, patyriau, kad nuo rūkymo man bloga ir nepatiriu jokio malonumo, be to parūkęs vieną cigaretę dar tris dienas jaučiu kažkokį liguistą potraukį kartoti. Ši patirtis buvo labai gili – leidau sau rūkyti, bet leidau sau ir suprasti poveikį. Panašiai kaip vaikas supranta, kad prilietus karštą lygintuvą skauda ir daugiau jo neliečia, taip ir aš įsisąmoninau, kad parūkius man bloga ir daugiau nerūkau, nenoriu, negalvoju, nesapnuoju ir t. t. Beje vėl dūmo kvapas man pasidarė šlykštus ir mane nuo jo pykina.
Jei niekada nerūkėte, tai laimingi esate, kad nepradėjote.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
