Kai užaugau, suvokiau, kad rūkyti – blogai, kad tai sukelia ligas, kad smirda iš burnos. Mečiau rūkyti gal 1000 kartų, tačiau nesėkmingai, nes po keleto dienų vėl griebdavausi cigaretės. Taip iki 36 metų. Susipažinau su vyru, kuris mane labai žavėjo savo stiprybe, požiūriu į tikslo siekimą, motyvacija gyventi pilnatvėje. Tuomet pirmą kartą savo gyvenime pažvelgiau į save kaip į moterį.
Ne kaip į pavargusią 6 vaikučių mamą, ne kaip į valytoją, virėją ar tiesiog nuolat skubančią žmogystą, bet kaip į moterį. Nustebau pažvelgusi į veidrodį: kokia vis dėlto aš graži. Nustebau, kad mano žvilgsnis dar gyvas ir spindi.
Nustebau, kaip savęs nemylėjau – dalinau save visiems veltui ir negailėdama. Tame sąraše buvo ir cigaretės, kurioms tarnavau. Tuomet pasidažiau lūpas (buvo 2010 metų rugpjūčio 17 diena) ir tariau: „Viskas. Aš stipresnė. Tu – tik cigaretė, o aš Rasa.“
Net nustebau, kaip buvo lengva pirmas tris dienas: jokio potraukio. Buvęs vyras rūkė, tad griežtai pareiškiau nerūkyti patalpose, kur aš praeidavau ar kur kartu anksčiau rūkydavome. O jei užuosdavau rūkalus, mintyse sakydavau: aš juk Rasa. Ir tas truputį sukilęs noras pasiimti cigaretę prie kavos puodelio lengvai praeidavo.
Ėjo savaitė, antra. Tada ir prasidėjo! Taip traukė parūkyti! Visi aplink rūkė ir masino. Bet kaskart užkilus tam begaliniam norui aš tardavau jau pusbalsiu: „Tu tik cigaretė,o aš Rasa ir aš stipresnė.“
Tuo labiau, kad aš jutau, kaip skanu yra valgyti maistą ir jį užuosti iš tikro. Uoslė tapo labai jautri, galėdavau atskirti kvapus jau už kilometro (taip juokaudavau). O ir burnoje jaučiau malonią gaivą. Tuomet pirmą kartą suvokiau, kaip šlykštu bučiuoti rūkančius. Norėjau mėgautis tuo, kas tikra.
Kasdien veidrodyje sau nusišypsodavau, pagirdavau save. Jaunėlis sūnus mane apkabindamas ir duodamas bučkį sakydavo, kad aš kvepiu saldainiais. Nors ir turėjau nusipirkusi ledinukų ir nešiojausi rankinėje, tačiau užėjus troškimui parūkyti aš jų nekimšdavau į burną, o tiesiog tardavau sau: „Dar to betrūko, kad jų valgyčiau tik todėl, kad noriu parūkyti. Kas čia vadovauja, aš ar cigaretė?“
Po tokio dialogo nepaimdavau nei vieno ledinuko, o cigaretės tuo labiau.
Dienos ėjo, jau ir mėnuo kaip nerūkiau. Priaugau apie 2 kilogramus. Tačiau sakydavau sau mintyse: „Rasa, Tu ir taip patiri stresą, kad nerūkai, tad dėl svorio nesuk galvos, ateis laikas, sulieknėsi.“
Praėjo ir antras mėnuo. Svoris padidėjo dar 2 kilogramais, bet apie cigaretės paėmimą aš jau nebegalvodavau. O jei ir pamatydavau ją, viduje sukirbėdavo kažkoks velniūkštis: „Aš pati, pati ir dar kartą pati kuriu savo gyvenimą.“
Trečias, ketvirtas, penktas mėnuo be cigaretės. Ir svoris pats kažkur dingo, ir nuotaika puiki kasdien, ir rūbų kvapas nuostabus, ir kvepalai tokie skanūs, ir bėgioti pradėjau, ir save mylėjau vis labiau ir labiau.
Dabar man atrodo, kad aš niekada ir nerūkiau. Jei kažkam atskaitau moralą apie rūkymo žalą, man primena, kad ir pati traukiau, taip primindami, kaip savęs nemylėjau. Kai manęs klausia, kaip mečiau rūkyti, aš atsakau: „Turėjau stiprų motyvą mesti, kad išsaugočiau save, kaip moterį.“
Aš net supratau, kodėl man nepavyko mesti anuos 1000 kartų, nes tuomet reikėjo mesti, nes kiti sakydavo „mesk“, bet ne aš pati. Kai pati daviau sau komandą, pati pajutau, kad valdau rūkymo potraukį, mesti buvo lengva. Padėjo noras būti moteriškai. Jokių knygų neskaičiau. Vieniems knygos padėjo, kitiems – ne, todėl pasakiau sau, kad jokia knyga, kodavimai čia nepadės, jei pati aš nepanorėsiu.
Ir aš panorėjau. Vienas vyras pasakė, kad aš graži moteris ir padovanojo šypseną. Mesti rūkyti buvo tik žingsnelis mano gyvenime savęs pažinimo link. Pradėjau pažinti gyvenimą, noriu jį gyventi taip, kaip aš noriu. Pati viso ko Kūrėja. Linkiu stiprybės visiems norintiems mesti rūkyti, tvirtos motyvacijos, kodėl norite mesti. Būkite stipresni už cigaretę, būkite savo gyvenimo, teigiamų pokyčių kūrėjai. Tepadeda jums Dievas.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
