Vėliau buvo daug bandymų mesti, bet dėl valios stokos ar dėl didelio noro nebuvimo jie baigdavosi nesėkmėmis.
Po vedybų prasidėjo žmonos priekaištai dėl rūkymo: smarvė mašinoje, rūkalų kvapo persigėrę drabužiai, plaukai ir t. t. Na, bet vis trūkdavo valios.
Bet štai lemtingas įvykis – Lietuvą užklupusi gripo epidemija, kuri tais metais neaplenkė ir manęs. Labai bloga savijauta numalšino norą ne tik valgyti, bet ir rūkyti.
Kelias kritines dienas be didelių kančių išbuvau nerūkęs. Pasitelkęs vidinę stiprybę nusprendžiau ir visai neberūkyti.
Žinoma, prisidėjo dar viena blogybė, kuria kompensavau rūkymą, tai – valgymas. Priaugti kilogramai nedžiugino, tačiau didesnis džiaugsmas man ir šeimai buvo, kad neberūkau. Nors namie dar buvo likę nesurūkytų cigarečių pakeliai, atsilaikiau.
Tokia trumpa istorija, kai liga išgydė didelę priklausomybę: mažesnė blogybė nugalėjo didesnę blogybę.
Nerūkau jau 8 metus, džiugina pagerėjusi sveikata, nebėra chroniško kosulio ir savo rūkymu nebeerzinu aplinkinių.
Dabar, kai koks prašalaitis paprašo cigaretės, atsakau: pats nerūkau ir kitam nesiūlau!
Linkiu visiems metantiems rūkyti sėkmės!
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
