Aš iš pradžių pyktelėjau, bet susilaikiau ir nieko nepasakiau.
Važiuojam. Ji vėl: „Nerūkyk, prašau!“ Aš vėl nutylėjau. Kitą dieną vėl tas pats. Paskui rūkiau taip: sustoju, išlipu iš mašinos, parūkau, važiuojam toliau. Buvo žiema. Nepatogu. Bet vis tiek rūkiau.
Vasarą po darbo veža mane draugas namo, ir pradeda zyzti: „Kažko kosėti pradėjau, gal mesti rūkyti?“ Aš ir sakau: „Tai mesk!“ Jis: „Vienam blogai, sunku, gal kartu metam?“ Aš: „Laisvai! Tiktai su sąlyga: bachūras pasakė, bachūras padarė; kas užrūkė, tas ožys.“ Ir negali prieštarauti – galima jį pavadinti ožiu bet kur ir bet kada be pasekmių sau. Draugas sutiko. Sumušėm rankom.
Aš ėmiau ir visus pakelius, kurie buvo mašinoje – per langą. Draugas: „Tu ką padarei, galvojau, metam nuo pirmadienio (viskas vyko penktadienio vakarą).“ Atsakiau: „Koks skirtumas: metei, reiškia metei, ir viskas!“
Galvojau, man ateis galas: kas 20 minučių užeidavo toks noras rūkyti! Baisu. Tačiau tai, kad daviau žodį, ir jeigu jo nesilaikysiu, būsiu ožys, o ne bachūras, mane sulaikė.
Tai tęsėsi gana ilgai. Paskui atėjo euforija: „Aš tai padariau!“ Mergina kažkur po savaitės paklausė: „Tu ką, nerūkai?! Aš, sakau, bandau nerūkyti.
Ir taip jau daugiau nei metai. Su mergina mus beveik prieš metus išskyrė atstumas, nors, tikiuosi, mes vėl būsim kartu. O draugas neištvėrė – rūko. Aš, kad ir kas bebūtų, jau neberūkysiu. Jaučiu didelį malonumą save sutramdęs. Baisiausias priešas - tu pats!
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
