Tai štai prieš daugiau nei porą metų pradėjau „metinėti“ rūkymą, t.y. ištverti be dūmo porą savaičių, bet po to, pasitelkusi pretekstą, kad aplink visi rūko, pradėdavau rūkyti, ir taip gal pusmetį „žaidžiau“. Bet po to artėjo šventės ir atėjo metinių rezoliucijų metas. Tad atsikėliau vieną rytą ir nusprendžiau - užteks! Nei čia skanu (mat buvau susigalvojusi, kad nėra nieko skaniau už rytinį kavos puodelį su kava!), burnoj visada kartu, visa apdujusi būnu, galūnės tirpsta, o ir rūkyti šiuo metu yra tikra prabanga (10 Lt už pakutį!). Be to, Kalėdų rytas tada, pamenu, buvo ir prieš mane stovėjo dvi moterys, vienai 35-eri ir kitai 42-eji.
35-erių moteris be proto rūkė, o 42-ųjų moteris nerūkė, tad turėjau puikų pavyzdį prieš akis, kad 35 metų moters oda buvo pageltusi ir raukšlėta, ko „dėka“ buvo galima teigti, kad rūkanti moteriškė atrodė gal 10 metų vyresnė nei nerūkanti.
Ir nuo to laiko net nereikėjo nei pleistrų, nei aplinkinių palaikymo - netgi priešingai, aplinkiniai kone ir laukė, kada palūšiu, bet tikrai nė minties nebuvo vėl leisti tuos karčius nuodus į save.
O cigaretės poreikis tik susinervinus irgi tik puikus pretekstas rūkyti, nes yra daug kitų būdų, kaip valdyti savo emocijas. Žodžiu, nieko nepadarysi, kai nėra tikro noro..
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
