Dabar man yra dvidešimt du metai, nerūkau metus ir keturias dienas. Noriu pasidalinti savo smagia ir unikalia istorija, ne tik kaip mečiau rūkyti ir praradau gerą draugą, bet ir kaip radau savo gyvenimo draugę.
Viskas prasidėjo vieną šiltą rugsėjo vakarą. Su draugu pakvietėme dvi simpatiškas paneles pasimėgauti šampanu. Romantika: nuostabus oras, spalvoti Laisvės alėjos liepų lapai, viena iš jaukių lauko kavinukių ir mes...
Prisidegiau cigaretę... Staiga panelės pradėjo kritikuoti už tai, kad rūkau. Teko išklausyti tokių vaizdingų posakių, kaip: „Kas rūko, tas ir su kiaulėmis gulėti gali“, „Kaip baisiai dvokia“ bei kad niekada panelė netekėtų už manęs.
Po tokių gąsdinančių pasakymų pirmą kartą gyvenime rimtai pagalvojau: „Reikia mesti!“. Grįžęs namo surūkiau paskutinę „vinį“ ir pasižadėjau sau neberūkyti!
Pirmos trys dienos buvo labai baisios. Galvoje sukosi tik vienintelė mintis - parūkyti. Nebegalėjau rasti sau vietos, naktimis nemiegodavau, o vos tik užmigęs sapnuodavau, kad rūkau! Bet kentėjau!
Praėjo keliolika dienų nuo tada kai mečiau rūkyti, tačiau kasdien noras tik stiprėjo... Vieną vakarą, draugai pasiūlė nuvažiuoti į klubą. Sutikau. Nuvykome ir, žinoma, jau gerai „apšilę“ sušnekome su draugu, kuris labai daug rūkydavo. Jam buvo įdomu, kaip man pavyko iškęsti tas prakeiktas keliolika dienų.
Staiga jis pasakė: „ Aš irgi metu rūkyti“. Visi likome nustebę, nes tokio požiūrio netikėjome, o draugas supykęs tarė: „Lažinamės iš dėžės degtinės, kuris ilgiau ištvers neparūkęs!“. Aš sutikau!
Jau buvome besiruošią sukirsti rankomis, bet kitas draugas sulaikė mus, nes, pasak jo, norint, kad lažybos galiotų, reikia nešališkų liudininkių, kurios patvirtintų lažybas. Nieko nelaukęs nubėgo į salę ir parsivedė dvi gražuoles, kurios tapo lažybų liudininkėmis. Pasidarėme lažybų nuotrauką, užsirašėme jų telefonus bei pakvietėme šokti. Grįžę prie stalo pamanėme, kad tai puikus panelių „kabinimo“ būdas, tad lažybas pakartojome dar mažiausiai aštuonis kartus. Noriu pasigirti, jog su viena iš panelių iki šiol draugaujame ir galvojame apie bendrą ateitį.
Kitą rytą pabudęs ir prisiminęs vakarykščius įvykius pagalvojau, kad kelio atgal nebėra! Po tokio audringo vakaro pradėjau lažintis su visais aplinkiniais, kad atsisakysiu rūkymo metams. Susilažinau net su nerūkančia panele, kuris ilgiau ištvers neparūkęs. Vis dėlto ji neištvėrė!
Deja, draugas, su kuriuo lažinomės iš dėžės degtinės, išvyko ir iki šiol mane ignoruoja bei vis dar neprisipažįsta, kad rūko, nors tai jau vieša paslaptis. Tad nebėra nei dėžės degtinės, nei draugo.
Dabar aš didžiuojuosi savimi, kad nerūkau jau metus ir keturias dienas, bei manau, kad kita stotelė – dar dešimt metų be cigaretės. Juk vis dėlto, verta, kai žinai, jog gausi atlygį – gražią bendrą ateitį su mylimąja.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
