Vieną iš pirmųjų pavakarių, pavargęs nuo gausybės dėžių pakavimo ir daiktų dėliojimo į naujas vietas, išėjau į balkoną parūkyti. Žiūrėjau, kaip vienoje pusėje tolumoje pamažu žiebiasi miesto žiburiai ir mirga automobilių šviesos, o kitoje – driekiasi civilizacijos dar nesuniokotos pievos, priaugusios pavienių liaunų berželių. Įtraukiau paskutinį dūmą ir nuspriegiau žiežirbuojančią nuorūką žemyn.
- Aš galėčiau dovanoti jums stiklainį nuorūkoms, - netikėtai išgirdau.
Tik tuomet pamačiau, jog už poros metrų nuo manojo, iš namo fasado išsišovusiame gretimame balkone sėdi moteris.
– Praėjusią savaitę per pavasarinę talką kaimynai surinko visas šiukšles iš pievelės. Jūs turbūt nedalyvavote? – baigė ji retoriniu klausimu su ironijos gaidele balse.
- Tada aš čia dar negyvenau, - sumykiau pelnytai sugėdintas.
- Bet galėtumėte prisidėti post factum – nemėtydamas žemėn nuorūkų.
Žinoma. Ką kito galėjau jai atsakyti? Taip mano balkone atsirado stiklainis. Rytais prieš darbą aš išeidavau parūkyti, o Eglė - išgerti puodelio kavos. Kartais pasikalbėdavome. Apie orą (kaip ir visi pasaulio žmonės, kurie neturi apie ką kalbėtis), vėliau - darbą, atostogas ir daugelį kitų nelabai reikšmingų smagių ar liūdnų dalykų.
Ilgainiui pradėjau laukti šių rytinių „pasimatymų“ ir jausdavausi nusivylęs, jei nesusitikdavome. Eglė man patiko. Buvo smagi ir šilta, lyg tas jos rankose garuojančios kavos puodelis, prie kurio norisi priglausti sušalusius delnus ir ilgai nepaleisti. Bet visus mano užslėptus ir tiesmukus mėginimus sumažinti mus skiriantį atstumą ji nuleisdavo tarsi negirdomis.
Šių metų pavasarį kartu su kaimynais švarinau pievelę po balkonais. Į Eglės laikomą maišą rinkau kitų numestas nuorūkas, piktindamasis, kokie gi niekšai mėto šiukšles pro langus.
- Ar niekada nebandei mesti rūkyti? –paklausė ji.
- Gal šimtą dvidešimt kartų. Atsilaikydavau savaitę ar kelias. Nerandu pakankamai svaraus motyvo, kodėl turėčiau atsisakyti to minutės malonumo, - paaiškinau.
- Man tai savotiškas ritualas – prabudus, prieš miegą, kai reikia pertraukėlės darbe ar pykčiui sutramdyti. Turiu daugybę priežasčių rūkyti ir labai mažai – mesti.
- Turbūt neturi valios – šyptelėjo ji.
- Nori pasakyti, kad nesugebėčiau siekti užsibrėžto tikslo?
- Lažinamės, kad neištversi nerūkęs iki spalio pirmosios, – pasiūlė ji.
- Iš ko? – intriga man patiko.
- Iš rytinės kavos drauge. Lažybų laimėtojas diktuoja sąlygas.
Čia pat sukirtom guminėmis darbo pirštinėmis apmautomis rankomis. Iš tiesų, iki šiol niekas manęs pakankamai nemotyvavo – nei vėžio suėstų plaučių nuotraukos, nei galimi sutaupyti pinigai, nei iliuzinės žaliųjų idėjos gyventi švaresniame pasaulyje. Bet dabar buvo ji – moteris, kuri man buvo įdomi, kurios troškau, kurios negalėjau suprasti. Beveik pasiekiama ranka per balkono atbrailą ir kartu tokia tolima, nes niekaip neradau kelio į jos vidinį pasaulį.
Tą pačią dieną surūkiau paskutinę turėtą cigaretę ir pažadėjau sau, kad lažybas laimėsiu aš. Mane užvaldė mano fantazijos sukurta idėja, kad nerūkęs iki sutarto termino, galėsiu turėti Eglę. Šimtus kartų įsivaizdavau, koks galėtų būti tas rytas su ja. Kūriau įvairiausius scenarijus. Svajojau. Kiekvieną kartą, kai norėjosi prisidegti cigaretę. O norėjosi velniškai... Prabusdavau su ta mintimi.
Mane ėmė nepakeliamai erzinti automobilių spūstys (nes lėtai judėdamas jų kolonoje nebegalėjau su pasimėgavimu rūkyti), eilės parduotuvėse (nes laukdamas prie kasos nevalingai spoksodavau į cigarečių stendą), kolegos (nes kartu su jais nebesilankiau rūkomajame, kur užgimdavo geriausi profesiniai sprendimai ir smagiausios temos apie gyvenimą ir moteris).
Susierzinimui malšinti sugalvojau menką moralinę satisfakciją – maždaug dešimt litų, anksčiau skiriamų cigaretėms, stengiausi kasdien įmesti į aukų įvairiems labdaros projektams dėžutes, išleisti „Maisto bankui“ skirtiems produktams, palikti juos bekojo išmaldos prašytojo delne, iš kūdikio besilaukiančios jaunutės lauko gėlių puokštelių pardavėjos pirkti gėles, kurių neturėjau kam dovanoti.
Lygiai tiek pat, kiek faktas, kad bandau mesti rūkyti, mane erzino mintis, jog nebeturiu preteksto kasryt stoviniuoti balkone – Eglę matydavau gerokai rečiau, ir ji nė karto nepaklausė, kaip man sekasi tverti nerūkius. Bet ilgainiui darėsi vis lengviau. Sukūriau sau ritualus, užpildžiusius atsiradusią tuštumą: vietoje rytinės cigaretės – dvidešimt atsispaudimų, važiuodamas į darbą pradėjau gilinti anglų kalbos žinias, dūmą prieš miegą pakeitė stiklinė vandens.
Spalio pirmąją prabudau nė nepradėjus švisti. Dangaus skliaute vis dar spindinčios žvaigždės žadėjo gražų rytą. Žvilgtelėjęs pro balkono atbrailą, pamačiau, kad Eglės lange jau dega šviesa, ir nė nesuabejojęs, ar teisingai elgiuosi, nužingsniavau prie jos buto durų.
- Ar pavaišinsi mane rytine kava? – paklausiau.
Eglė žvelgė į mane su nepatiklia šypsena, tarsi klausiančia „Kas gi čia vyksta?“. Ir tik tuomet man toptelėjo mintis, kad tai aš, kvailys, pastaruosius pusę metų kone kasdien apie ją galvojau, o ji veikiausiai jau seniai pamiršo mūsų lažybas.
- Nerūkiau nuo pavasario, - priminiau jai.
- Užeik, – nusišypsojo Eglė. – Laukiau tavęs, tik nesitikėjau, kad taip greitai ateisi.
Kava buvo nuostabi. Sėdėjome krėsluose, balkone, žiūrėdami, kaip bunda miestas ir virš namų stogų pro lengvų debesų draiskanas išnyra oranžinis saulės diskas. Nejaučiau vėsos. Tik Eglės buvimą greta ir džiaugsmą dėl pasiekto tikslo.
Išeidamas akimirkai sustojau tarpdury. Norėjau paimti ją už rankos, prisitraukti artyn ir ilgai bučiuoti. Tačiau tepaklausiau, ar atsidėkodamas už šį rytą galiu pakviesti ją vakarienės.
- Aš mielai, - nusišypsojo Eglė.
Nė nenutuokiu, kuo baigsis ši istorija. Gal iškirsime duris mūsų kambarius jungiančioje sienoje, o gal vieną rytą nustosime sveikintis susitikę laiptinėje. Šiandien tai nesvarbu. Mėgaujuosi rytais balkone giliai įkvėptu šaltu rudeniškos drėgmės persismelkusiu oru ir kava, Eglės šypsena, laukimu, kada vakare ją pamatysiu. Ir tuo, kad jau beveik pusę metų (ilgiausiai nuo savo šešioliktojo gimtadienio) nerūkau, o svarbiausia – to nebenoriu.
Šiandien nupirksiu, ko gera, jau paskutinę lauko gėlių puokštę ir, kaip įsimylėjęs paauglys, paliksiu už Eglės durų rankenos.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
