Atrodytų, geriau nusipirkti cigarečių pakelį. Gal ir paskutinį, nors pažįstu žmonių, kurie tos knygos taip iki galo ir neperskaitė, nes juk būtų tekę mesti, ar ne? Visgi rūkyti aš nustojau nuėjusi ilgą ir tabaku trenkiantį cigarečių kelią. Apie viską nuo pradžių.
Takelis nr. 1. Pasyvus rūkymas
Rūkyti pradėjau paauglystėje, kaip visuomet dėl „draugų“ įtakos. Pamenu, su klasioke Gabriele kioskelyje prie mokyklos nusipirkdavome po pakelį žalio „Kent“. Pabėgusios iš pamokų sėdėdavome kiemuose ant sūpynių ir traukdavome cigaretes vieną po kitos. Surūkydavome 8 ir nesuprasdavome, kodėl galva apsisuka ar rankos dreba. Gabrielė buvo pirmoji, kurią draugai apšvietė dūmų traukimu į plaučius. Ne ilgai trukus, ji ir mane mokė greitai įkvėpti ir sušukti: „A! Mama ateina!“ Pirmasis bandymas baigėsi nesėkme. Pilnos frazės sušukti nespėjau, vėliau dusau ir šaukiausi greitosios pagalbos. Rūkėme toliau.
Takas nr. 2. Rūkymas
Jei pirmaisiais metais savaitei laiko užtekdavo vieno pakelio, kuo toliau, tuo dozė vis didėjo. Pamenu, su draugėmis vakarais eidavome bėgioti. Susitikdavome prie mokyklos stadiono, parūkydavome, apibėgdavome porą ratų, vėl parūkydavome. Greitai bėgiojimas liko vien rūkymu. Tuo tarpu nerūkanti mama visuomet užuosdavo cigarečių tvaiką. Kas kart grįžus po „bėgiojimo“ sekdavo maždaug toks pokalbis:
- Nuo tavęs smirda cigarečių dūmais.
- Mane aprūkė lauke.
- Kol bėgiojai?
- Emm... Taip.
- Tavo kišenėje šviečia žiebtuvėlis.
- Čia jei sušalčiau.
- Laiptinėje už radiatoriaus radau pakelį „Kent“.
- Turbūt kaimyno. Darjušo ar kaip jis ten.
- Ir tu manai, aš patikėsiu, kad jis rūko mėtines cigaretes?
Kai išsikrausčiau iš namų, savuose rūkiau nė nesislėpdama. Buvo gera balkone palikti besimėtančius žiebtuvėlius, ryte su kavos puodeliu traukti kartų dūmą. Visai kaip daugumoje filmų, kuriuos žiūrėdamas taip pat užsimanai parūkyti. Net jei lauke 20 laipsnių šalčio.
Sustojimas susivokti
Ar jūs kada pagalvojote: esate rūkalius ar ne? Aš visuomet sakiau, kad gali save laikyti rūkančiu jei: 1. Rūkai namuose. 2. Rūkai ryte dar nepavalgęs arba po kiekvieno valgio. 3. Nebaigi darbo be dešimties parūkymo pertraukėlių. 4. Perki cigaretes.
Nemažai mano draugų susivokę, kad yra rūkaliai ir cigaretėms išleidžia krūvas pinigų, šioje suvokimo stadijoje nustojo jas pirkti. Gal jie ir užsirūkydavo kartas nuo karto per vakarėlį, bet balkone nebesivoliodavo tabakas, tik ir kviečiantis užsukti. Mano susivokimas, kad esu pastovi rūkalė, man pasireiškė prieš porą metų, kai su draugais grįžome iš užsitęsusio festivalio. Visas alkoholis išgertas, galvos - skaudančios, tabako nebėra. Mane parvežė į tėvų namus Vilniuje. Išlipusi iš automobilio lauke pamačiau rūkantį tėtį. Pirmi mano žodžiai jam buvo: "Palik porą dūmų".
Kelias atgal. Trijų taisyklė
Motyvacijos nerūkyti seniai nebuvo likę. Kai nusprendžiau vėl sportuoti, uždusdavau po 5 minučių bėgimo. Tai buvo pirmasis paskatinimas nerūkyti. Bent prieš treniruotę. Vėliau sugalvojau trijų taisyklę. Leisdavau sau per dieną surūkyti viso labo 3 cigaretes. Vieną - ryte prie kavos, kitą - per pertrauką universitete, trečią – vakare.
Jei penktadienio vakarą norėdavau išgerti alaus ar vyno bare, visą savo dienos dozę pasilikdavau išėjimui su draugais. Ne už ilgo pastebėjau, kad iš tiesų skaičiuoju, kiek surūkau. Mano draugai žiemą rengdavosi paltus ir apsimuturiuodavo šalikais, kad drebėdami per minutę laiko sutrauktų tabako suktinukę, tačiau aš prie jų prisijungdavau tik kas antrą kartą. Trijų taisyklė veikė labai gerai, bet didžiausi keblumai kildavo tuomet, kai ateidavo šventės ar progos išgerti.
Alkoholis yra cigaretės brolis, todėl gerti ir nerūkyti būna tikrai sunku. Tokiais atvejais svarbu nenusipirkti viso pakelio. Arba jei jau nusipirkote, būkite dosnūs draugams. Vaišinkite praeivius gatvėje ar sušelpkite benamius – jie nudžiugs. Šioje situacijoje aš alkoholio vartojimą sumažinau pagaliau išsilaikiusi teises. Kai gavau savo vairuotojo pažymėjimą, parvežti išgėrusius draugus jų automobiliu man tapo savotiška avantiūra. O kai vairuoti jau pramokau tiek, kad kiekvienas kartas už vairo neatrodė kaip stebuklas, vis tiek pasiimdavau automobilį su savimi. Iš sutaupytų pinigų taksi, cigaretėms ir alkoholiui vėliau nusipirkau gerą veidrodinį „Canon“ fotoaparatą.
Vėl pradiniame taške
Taigi po visų tų metų atsidūriau kelio pradžioje, kur vis dar įdomu retkarčiais parūkyti, tačiau savo sveikatos nežaloju priklausomybe. Netiesa, kad pradėjęs rūkyti visą gyvenimą nugyvensi kasdien trokšdamas bent vieno dūmo. Todėl kad kuo mažiau rūkai, tuo labiau didžiuojiesi savimi ir tampi įkvepiančiu pavyzdžiu draugams bei artimiesiems. Praėjus keliems mėnesiams, kai atsisakiau ir trijų cigarečių taisyklės, rūkyti metė mano vaikinas, vėliau – geriausia draugė. Dabar mano namuose žiebtuvėlio nerasite nė su žiburiu.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
