Buvau „Baltų Ainių“ draugijos pirmininkė savo mieste.Nors ir žinodama visas liūdniausias rūkymo pasekmes žmogaus sveikatai, neatsilaikiau pagundai pabandyti parūkyti. Pamaniau sau, kad pamėginsiu vieną kartą ir niekas nuo to nenukentės... Klydau! Praėjo keleri metai, baigiau vidurinę mokyklą ir išvykau studijuoti į Kauną. Vietoj to, kad mesčiau rūkyti, pradėjau rūkyti po pakeli per dieną!
Kaip žinia, kai esi studentas, per pertraukas tarp paskaitų bėgi į vidinį kiemelį susitikti ir pabendrauti su draugais – na, ir aišku parūkyti... Nemečiau rūkyti net ir tuomet, kai mama sužinojusi, kad rūkau, labai manęs prašė mesti rūkyti... Mamai tai buvo baisus dalykas, mat ji pati nėra surūkiusi nei vienos cigaretės.
Per kelis metus tapau labai priklausoma. Būdavo tokių akimirkų, kai baigdavosi cigaretės, ir kaip tyčia, - piniginėje tuštuma. Va tada būdavau nepanaši į žmogų – galėjau bet ką padaryti, šaukti, klykti, daužyti daiktus, pakliuvusius po ranka, pykti ant viso pasaulio, kad tik gaučiau kelis dūmus įtraukti... Tikras siaubas.
Bandžiau nerūkyti, bet visi bandymai baigdavosi tos pačios dienos vakare – ilgiau neištverdavau neparūkius. Tikriausiai ilgiausias nerūkymas buvo, kai susirgusi lovoje gulėjau su 39 laipsnių temperatūra ir žiauriai kosėjau, tada neturėjau nei noro, nei jėgų rūkyti, bet tik tada.
Na, ir ką jūs sau manote – studijuodama 3 kurse susipažinau su šauniu vaikinu, kuris po metų tapo teisėtu mano vyru, ir tai neprivertė manęs mesti rūkyti – todėl pradėjom rūkyti kartu. Rūkymas nesibaigė netgi tada, kai mes su vyru išvykome gyventi ir dirbti į Didžiąją Britaniją, kur rūkymas - „prabangos“ dalykas, nes labai brangūs rūkalai.
Visada būdavo pasiteisinimas, kodėl negaliu DABAR mesti rūkyti: „dabar didelis stresas darbe, turiu atsipalaiduoti nors 3 minutėm surūkydama cigaretę“, arba „šią savaitę draugės gimtadienis, ir eisim į klubą, kur visi rūko, todėl ir aš turėsiu rūkyti“ arba blogiausias pasiaiškinimas yra „aš rūkau tik 3 cigaretes per dieną, tai nekenkia, juk neberūkau viso pakelio“...
Šitaip save apgaudinėjau ilgus metus. Savaime suprantama, kad cigaretėms išleidau didžiulę sumą pinigų, ir niekaip nesugebėjau mesti rūkyti. Mano vyras ir gražiuoju prašydavo manęs neberūkyti, ir piktumų buvo, bet aš visą laiką rasdavau pasiteisinimą, kodėl dar nemetu rūkyti. Būdavo labai gaila pinigų cigaretėms, bet niekaip neatsispirdavau pagundai ir nusipirkdavau. Bandžiau palaipsniui pereiti nuo „stipresnių“ cigarečių prie „lengvesnių“, bandžiau mažinti surūkomų cigarečių kiekį per dieną, bet tik atėjus dienai, kada su draugėm eidavom į barą ar į klubą, cigarečių kiekis išaugdavo iki 20 per vakarą. Taip „bandžiau“ mesti rūkyti iki to lemtingo atsitikimo.
Didžiojoje Britanijoje su vyru gyvenome jau apie 7 metus, buvom kaip ir apsipratę su ta mintimi, kad negrįšime į Lietuvą gyventi. Aš dariau nedidukę karjerą ir kaip tik 2010 metų pavasarį gavau gerą darbo pasiūlymą: naujos pareigos, daugiau pinigėlių, didelės perspektyvos.
Savaime suprantama, kad būdama naujokė turėjau „įsipaišyti“ į kolektyvą, o tai reiškė, kad ėjau kartu su visais parūkyti per kavos pertraukėles. Labai apsidžiaugiau naujomis pareigomis, nors ir supratau, kad priėmusi pasiūlymą liksiu be atostogų, nes tik pradėjus dirbti naujoje vietoje, atostogų gali tikėtis, geriausiu atveju, po 6 mėnesių.
Kaip tyčia, mūsų apynaujis “Zoom Zoom“ automobilis pradėjo keistai elgtis - tai važiuoja, tai nebe, todėl vyras nusprendė parvežti automobilį į Lietuvą paremontuoti. Kadangi aš jau buvau pradėjusi eiti savo naujas pareigas, į Lietuvą išvažiavo vienas vyras, o aš likau dirbti.
Grįžęs į Lietuvą jis nuvyko aplankyti mano šeimos, tiksliau, mano mamos ir jos 2 neįgalių brolių, kuriais ji rūpinosi ir kurie su mama ir manim gyveno nuo mano gimimo. Vyras nuvežė lauktuvių, pasisvečiavo ir tik paminėjo, kad vienas dėdė buvo truputį apsirgęs: nors buvo liepos mėnuo, jis nesmarkiai kosėjo.
Visi manėm, kad tai - eilinis peršalimas, ir liepžiedžių arbata su medumi viską „sustatys“ į savo vietas. Deja, kitą dieną paskambino verkianti mama ir pranešė baisią žinią – nebėra jos brolio, jis mirė ligoninėje!
Neturėjau sau vietos, būdama toli nuo namų ir išgirdusi tokią naujieną, maniau, kad išprotėsiu. Bet turėjau susiimti ir kažkaip grįžti į dėdės laidotuves. Verkdama nubėgau į darbą ir viską papasakojau savo generaliniam direktoriui, jis iš karto liepė man važiuoti namo ir grįžti į darbą tik tada, kai susitvarkysiu visus reikalus namuose.
Lengva pasakyti – sunku padaryti. Gyvenau ne Londone, o Jorkšyre, nedideliame mieste, iš kur jokių pigių skrydžių nėra, tiksliau, nei pigių, nei brangių. Bandžiau gauti bet kokius skrydžius iš Lidso su 3 persėdimais, bet rezervacijos metu kažkas nupirko paskutinį bilietą prieš mane.
Beliko tik skambinti į lietuvių firmas, kurios veža žmones į Didžiąją Britaniją. Pasisekė, nes vieni kaip tik tą dieną ruošėsi grįžimui ir turėjo laisvą vietą. Taip po ilgų valandų ieškojimo aš sėdėjau mikroautobuse, važiuojančiame Lietuvos link. Keisčiausiai buvo tai, kad per tuos didelius rūpesčius, aš visai pamiršau, kad noriu rūkyti. Važiuodama namo turėjau daug laiko apgalvoti viską, kas nutiko, įvertinti tikruosius savo gyvenimo prioritetus...
Šiaip ne taip spėjau grįžti tiesiai į laidotuves, buvau nemiegojusi 2 paras, pervargusi, nevalgiusi, ir, kiek pamenu, beveik nerūkiusi.
Po laidotuvių su vyru susitarėm, kad nusipirksime tik po 3 pakelius cigarečių ir dagiau niekada jų nebepirksim. Pardavėm savo automobilį ir grįžom į Didžiąją Britaniją turėdami po 3 pakelius cigarečių.
Grįžau į darbą - kaip tik buvo pragariška savaitė ir, kaip tyčia, baigėsi mano cigaretės... Tuomet galvojau „Bus smagu, juk visada tokiose stresinėse situacijose bėgdavau į vadinamą „coffee brake“, bet užuot „pasivaišinusi“ cigarete iš bendradarbio, kuris man ją pasiūlė, atkirtau „Metu rūkyti“!
Visi aplinkui susižvalgė ir nusijuokė, neva jau man tai nėra jokių šansų mesti rūkyti. Noras rūkyti buvo žvėriškas, bet darbo turėjau labai daug, todėl tai padėjo nukreipti mintis nuo rūkymo. Na, bet ištvėriau tą sunkią dieną, kaip ir mano vyras, kuris taip pat jau nerūkė, nes savo cigaretes buvo pabaigęs 2 dienas prieš mane. Jam buvo lengviau, nes jis niekuomet neturėjo tokio stipraus potraukio rūkymui.
Taip vienas kitą palaikydami atsilaikėm pirmąsias 2 savaites, nors darbe niekas netikėjo, kad mesiu rūkyti ir vis siūlydavo eiti kartu parūkyti, užuot palaikę mane. Buvo sunku atprasti nuo rutinos eiti parūkyti, nes pripranti prie to. Juk eidavau parūkyti bet kokiu oru - ar lyja, ar sninga, ar labai stiprus vėjas, eini į lauką, ieškai kampelio užuovėjos, kad galėtum parūkyti. Tikriausiai ir peršalus esu ne kartą vien dėl to, kad eidavau parūkyti į lauką per kavos pertraukėles paskubomis neapsirengus tinkamų lauko rūbų, toks jau rūkalių gyvenimas.
Vėliau tapo lengviau, kai kildavo noras parūkyti, tiesiog ką nors sukramtydavau – dažniausiai tai būdavo „Harribo“ guminukai arba „Skittles“ saldainiukai, kurių visada turėdavau pilnas kišenes net ir tada, kai rūkydavau, nes tai - mano mėgstamiausi saldumynai. O darbe visi lažinosi, kada gi aš pradėsiu vėl rūkyti. Visi pralošė – aš nebepradėjau rūkyti!
Visi sako, kad metus rūkyti priauga svorio. Man su vyru tai negrėsė, mes tiesiog nevalgėm kas papuola po ranka. Pradėjau bėgioti parke, pagerėjo savijauta, pagerėjo nuotaika, tapau linksmesnė. Su vyru vėl pradėjom žaisti lauko tenisą, eidavom į ilgus pasivaikščiojimus ir nebeliko jokio noro rūkyti.
Kurį laiką vengiau eiti su draugais į barą ar klubą, nes visi rūkydavo, todėl kelias savaites tiesiog nėjau. Po kelių savaičių kito žmogaus rūkomų cigarečių kvapo nebegalėjau pakęsti. Dar po kelių savaičių galėjau stovėti ir bendrauti su rūkančiais žmonėmis ir nebegalvoti apie rūkymą. Iš tiesų mečiau rūkyti daug lengviau, nei galėjau numanyti.
Metus rūkyti atsirado energijos, kurios nebelikdavo surūkius cigaretę. Ypač po valgio, o parūkius apimdavo sunkumas ir tiesiog traukdavo prie žemės. Dabar tai jau pamirštas reikalas. Neberūkom su vyru jau dagiau kaip 2 metai ir tuo didžiuojamės.
O viskas prasidėjo nuo to įvykio, kuris mane taip sukrėtė ir privertė pažvelgti į savo gyvenimą kitomis akimis bei įvertinti kas man svarbiausia – pasirinkau sveikatą. Tai iš tiesų yra brangiausias žmogaus turtas...
Na, o visiems rūkantiems norėčiau pasakyti: raskite priežastį, dėl ko norite mesti rūkyti ir meskite neatidėliodami. Nelaukite, kol atsitiks nelaimė.
Būkite stiprūs dėl savęs ir savo artimųjų, nes jeigu jau aš sugebėjau mesti rūkyti, patikėkite manim - sugebėsite ir jūs! P.S. Su vyru jau daugiau kaip metai gyvename Lietuvoje, nusprendėm grįžti namo, kur gyvena patys artimiausi mums žmonės, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi...
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
