Buvau prisiklausęs žinovų, kad reikia iškentėt dešimt dienų ir potraukis cigaretėms dings. Maniau, kad tai – ne man. Kartą, mano draugas pasiryžo mesti. Tai buvo man didžiulis paskatinimas. Tikėjau, jei pavyks jam, nenorėdamas atsilikti mesiu ir aš. Jei palūšim, reiškia palūšim kartu.
Nusistačiau dieną, nuo kurios neberūkysiu. Iš savo patirties ir kitų pasakojimų žinojau, kad palaipsnis mažinimas rezultatų paprastai neduoda, reikia mesti staigiai. Taigi, lemiamos dienos, turėsiančios pakeisti mano gyvenimą, išvakarėse, balkone kaip paprastai surūkiau paskutinę cigaretę ir nuėjau miegoti. Rytą pradėjau be įprastinio ritualo. Cigarečių pakelyje dar buvo. Tyčia jų neišmečiau, jei būčiau kankinęs save tiesiog cigarečių neturėjimu, ankščiau ar vėliau jų nusipirkčiau.
Taip pat paskyriau tuščią dėžutę, į kurią kasdien pradėjau dėti pinigų sumą lygią cigarečių pakeliui, norėjau vizualiai matyti, kaip kaupiasi pinigai, kuriuos būčiau prarūkęs.
Taigi ir pradėjau savo gyvenimą be nikotino. Dienos buvo sunkios. Vis laukiau, kol praeis tos nelemtos dešimt dienų, po kurių nebejausiu priklausomybės nikotinui. Trečią dieną draugas, kuris mane pastūmėjo šiam žingsniui, pasiūlė išlenkti po bokalą alaus. Buvo baisu, bet sutikau.
Bokalas alaus be cigaretės buvo labai sunkus. „Tai yra tikras valios išbandymas“, - sakė draugas. Pritariau jam. Būčiau žinojęs, kas manęs laukia, nesu tikras, kad būčiau pasiryžęs šiam žingsniui.
Kartais, kai kuriose situacijose, kur per daug metų buvau įpratęs atsipūsti ir užsitraukti dūmą, jo negavus aptemdavo akyse. Mėginau kramtyti kramtomą gumą, kad kažkuo pakeisčiau įpročius, bet nelabai padėjo. Nepadėjo niekas.
Slinko laikas, šitaip praėjo dešimt dienų, paskui ir mėnuo. Noras rūkyti nemažėjo. Iš svetimų klaidų irgi galima mokytis – tvirtai žinojau, kad negalima žaidžiant užsitraukti dūmelio – na šiaip, vieną cigaretę ir viskas, o vėliau vėl neberūkyti.
Aplink daug turėjau pavyzdžių, kad tokie nekalti vienos cigaretės prisidegimai grąžina žmogų atgal į rūkymą. Nes po kurio laiko imiesi antros cigaretės, paskui trečios ir taip vėl ta pati rutina. Po dviejų ar trijų mėnesių gal jau kartais ir pavykdavo užsimiršti nuo cigarečių, tačiau čia į depresiją vedė tai, kad šis nuolatinis kentėjimas jau tapo ilgalaikis.
Entuziazmas nerūkyti blėso, nes nebemačiau šviesos tunelio gale. Potraukis nikotinui silpo labai labai pamažu. Tačiau atsilaikyti pavyko. Padėjo tai, kad jau pavyko ištempti ilgus mėnesius. Labai nenorėjau, kad jie nueitų perniek, žinojau, kad antrą kartą gyvenime vargu ar tam pasiryžčiau.
Praėjo pirmi metai. Tik dabar galėjau pasakyti, kad rūkyti mečiau. Tik dabar buvau tikras, kad daugiau neberūkysiu. Negaliu pasakyti, kad potraukis cigaretėms išnyko visiškai, tiesiog, su tuo jau galima buvo susitaikyti ir gyventi. Pinigų dežutėje jau nebekaupiau, tačiau pačioj pradžioj jų kaupimas ir matymas, kiek jų būtų išleista perniek man labai padėjo.
Neberukau jau beveik devynerius metus, jaučiuosi daug geriau nei rūkydamas, pradėjau sportuoti. Laisvės jausmas nuo priklausomybių yra fantastiškas.
Negaliu pasakyti, kad potraukio užsirūkyti nejaučiu visiškai. Kartais vis dar užeina šioks toks noras, tačiau apie tai jau nebegalvoju. Rūkiusio žmogaus gyvenimas niekada nebebus kaip niekada nerūkiusio, tačiau gyventi su tuo tikrai galima.
Žinau nemažai žmonių, kurie bandė mesti rūkyti, tačiau tik labai nedaug kam tai pavyko. Pagrindinėmis priežastimis galėčiau laikyti per mažą norą mesti ir bežaidžiant užsitrauktas neatsargus dūmas. Pažįstu ir tokių, kurie neberūkydavo mėnesį ir daugiau ir sakydavo, kad jiems mesti nebuvo sunku, netgi lengva. Tačiau šiuo metu visi jie sėkmingai rūko toliau.
Manau tik pripažindamas sau, kad esi priklausomas nuo nikotino ir tvirtai pasiryžęs to atsisakyti, gali tikėtis gerų rezultatų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
