Atrodė, kad tik panorėjus bet kada gali mesti. Tačiau su laiku pradėjo lįsti neigiamos šios draugystės pasekmės: gedo dantys, išsausėjo oda, atsirado rytinis kosulys ir blogas kvapas iš burnos, pradėjo lūžinėti nagai, o užlipti į penktą aukštą tapo iššūkiu. Pomėgį lydėjo visa puokštė ligų: gastritas, lėtinis bronchitas, migrena. Pasibaigus cigaretėms visas mintis užvaldydavo vienas noras – greičiau, kad ir iš po žemių, jų vėl gauti!
Su laiku įprotis tapo toks stiprus, kad net pažiūrėti filmą kino teatre, 2 valandas neparūkius, tapdavo nesibaigiančia kančia. Po 8 metų savęs žalojimo nusprendėme, kad norime mesti. Bet, kaip parodė praktika, lengviau pasakyti, nei padaryti. Visi mūsų bandymai nuėjo perniek. Po mėnesio nerūkymo, pakliuvus į menkiausią stresinę situaciją, abu su vyru griebdavomės cigaretės. Bandymai mesti, mažinant surūkytų cigarečių skaičių per dieną (o surūkydavome mes jau po pakelį), neatnešė naudos - anksčiau ar vėliau tas skaičius ir vėl imdavo augti.
Taip ir plaukėme pasroviui, nuodydami save ir aplinkinius, kol galvose ir širdyse nesubrendo mintis – norime susilaukti vaikučių, juk jau 6 metus buvome susituokę, o gandras vis aplenkdavo mūsų namus. Norėjome ne šiaip bet kaip pastoti, o atsakingai planuoti nėštumą. Svajojome apie sveiką vaikelį, prieš kurį, jam paaugus, nereikėtų teisintis dėl jo astmos, alergijos ar širdelės bėdų. Suvokėme – žūtbūt reikia mesti rūkyti.
Panašiu metu, 2008 metų spalio mėnesį aš peršalau, vėliau susirgau plaučių uždegimu. Nedarbinga išbuvau maksimumą – 71 kalendorinę dieną. Naktimis miegojau sėdėdama, nes bet kokie bandymai atsigulti sukeldavo siaubingo dusulio priepuolius. Be abejo, visą ligos laiką aš rūkiau. Daktarai skėsčiojo rankomis - juk jau turėjau pasveikti. Turbūt ši liga man ir buvo paskutinis lašas - nusprendžiau atsisveikinti su cigarete.
Kadangi akivaizdu, kad rūkant kitam šeimos nariui mesti yra žymiai sunkiau, labiausiai man reikėjo vyro palaikymo. Kartu su mumis mesti pasiryžo ir labai artimų draugų pora. Visi nusprendėme, kad paskutinę savo cigaretę surūkysime 2008 metų gruodžio 31 d. ir į Naujus metus įžengsime jau kaip nerūkantys.
Artėjant suplanuotai datai kiekvienas ėmėmės savito metimo būdo. Vyras skaitė Alleno Carro knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“, o aš išsistudijavau ir susipirkau visą nikotininių pleistrų ir kramtomų gumų asortimentą. Ir štai atėjo 2009 metų sausio pirmosios rytas. Pirma mintis prabudus buvo kaip ir įprasta – užsirūkyti. Tačiau draugė man priminė: „Brangioji, juk nuo šiol tu neberūkai“.
Ir tą akimirką suvokiau, kad AŠ NEBERŪKAU! Spaudimas pakilo, prasidėjo panikos priepuolis, galvoje liko tik viena – cigaretė. Karštligiškai puoliau ieškoti savo iš vakaro suruoštų pagalbinių priemonių: užsiklijavau pleistrą, prisigrūdau pilną burną kramtomų... palengvėjo.
Mums labai pasisekė, kad tuo metu kavinėse ir viešose vietose uždraudė rūkyti, kitu atveju būtų žymiai sunkiau.
Ateinantį mėnesį kovojome su įpročiu. Kasdien vis mažinau gaunama nikotino doze. Sunkiausia buvo nerūkyti susitikus su draugais, pabudus ryte ir prieš miegą. Noras rūkyti stipriausiai kildavo apie trečią nakties - jis buvo panašus į skaudantį dantį, kai guli tamsoje ir tau egzistuoja tik jis. Tapau irzli, išsiblaškiusi, dažnai apimdavo nepaaiškinamo nerimo jausmas, kaip paauglystėje pradėjau kramtyti nagus. Vyrui sekėsi panašiai, tačiau jis tik kelis kartus pakramtė kramtomos (nors turėdavo jos nuolat kišenėje) - jam to užteko. Jis stiprybės semdavosi supratime, kad rūkymas yra ta pati narkomanija, tik pagražinta ir ne tokia akivaizdi.
Dažnai pasikalbėdavome apie savo pojūčius, sveikindavome vienas kitą (pradžioje su mėnesiu be cigaretės, vėliau su pusmečiu, greit suėjo ir metai). Nustojome nervintis, pagerėjo veido spalva, nebekosime. Už sutaupytus pinigus susitvarkėme savo dantis ir dabar plačiausiai šypsomės. Tiesa, aš cigaretes pakeičiau kava (anksčiau niekada jos negerdavau) - dabar besikalbant su drauge atsigeriu savo mėgstamiausios karamelinės latės. Priaugome šiek tiek svorio, tačiau dabar jis jau stabilizavosi.
2013 metų sausio 1 dieną švęsime 4 metus be cigarečių! Esame ką tik sulaukę 30-ties jauni tėvai. Dukrytei jau metukai. Ji gimė sveika, graži ir didelė (4 kilogramai ir 200 gramų džiaugsmo ir laimės - pagal Apgar skalę ji gavo 10 balų). Aš drąsiai galiu žvelgti jai į akis - prieš pastojant aš 2 metus nerūkiau (esu skaičiusi, kad būtent per tiek laiko moters organizmas pilnai išsivalo nuo visų kenksmingų medžiagų). Net ir dabar kartais užeina noras surūkyti cigaretę, ypač rūkančiųjų kompanijoje, bet mus sustabdo atsakomybės jausmas vienam prieš kitą ir prieš dukrytę.
Šiandien - 1370 dienų, kai mes neberūkome, liko nesurūkyta 60 000 cigarečių. Esu laiminga, kad mano šeima gyvena sveikai, kad esame pavyzdys savo dukrytei ir aplinkiniams. Iš visos širdies patariu visiems, besiruošiantiems mesti - neatidėliokite. Patikėti savimi ir pasirinkti sau tinkamiausią metimo būdą - tai yra svarbiausia. Sėkmės!
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
